Garsioji Le Corbusier frazė „Namas – tai mašina gyventi“ bene ryškiausiai atsiskleidžia interjeruose – juose architektūra tampa kasdieniška, artima ir fiziškai apčiuopiama, labiau nei miesto mastelio erdvėse. XX a. pradžioje, modernizmo idėjoms perkonstruojant socialinį gyvenimą, interjeras tapo savotišku lakmuso popieriumi, fiksavusiu visuomenės architektūrinio mentaliteto pokytį. Į vidų patenkantis šviesos ir gryno oro srautas bei erdvių efektyvumo skaičiavimas, grįstas dogma „forma seka funkciją“, įsikūnijo į tokius ikoninius pavyzdžius kaip „Frankfurto virtuvė“.

Žvelgiant į high-tech estetiką Valdo Ozarinsko ir Aidos Čeponytės kurtame interjere Krivių g. 50, Vilniuje, neapleidžia jausmas, kad XX a. pabaigos kontekste vėl išnyra senoji modernistų idėja apie „mašiną gyventi“ – dar kartą kvestionuojamos dominuojančios visuomenės nuostatos apie gyvenamosios erdvės estetiką. Čia ne tik pasitelkiami technizuoti metalo paviršiai ir atvirai eksponuojamos konstrukcijos, bet ir pati būsto koncepcija grindžiama gamybos erdvėms būdingu nuolat transformuojamos erdvės principu: daugelis baldų įrengta ant ratukų. Projektas 1999 m. buvo pristatytas Algio Lankelio kuruotoje grupinėje parodoje „Butas ’99“.

– Vaidas Petrulis

Autoriai: Aida Čeponytė, Valdas Ozarinskas

Fotografas: Arūnas Baltėnas

Šaltinis:

Eglė Jaškūnienė, „Juodai baltas butas: įvaizdis ar realybė“, Namas ir aš, 2002, Nr. 3, p. 4–9.

Architektūra