Tai dviejų ekranų videoinstaliacija su švieslente, nufilmuota toje pačioje Šiuolaikinio meno centro Didžiojoje salėje, kurioje vėliau ir buvo rodoma grupinėje parodoje. Viename ekrane matome prieš parodą šlifuojamas salės grindis, kitame – po jas bėgiojančios Aidos Čeponytės kojas. Kūrinys sujungia dvi šiam menininkų duetui būdingas temas – grožio ritualus ir rutiną. Jį taip pat galima skaityti kaip savirefleksyvią repliką apie persikėlimą iš architektūros lauko į vizualųjį meną. 

Šį kūrinį sudaro dvi videoprojekcijos ir fotografija. O jas vienijantis vizualus elementas – Šiuolaikinio meno centro grindys, kurios šiuo metu jau yra kitokios. Tačiau tai tik vienas šio darbo prasmės sluoksnis. Tuo pat metu menininkai tęsia savo apmąstymus, pradėtus ankstesnėse savo videointaliacijose. O tai yra bandymas fiksuoti tašką, kuriame nepastebima kasdienybė virsta beprasmišku veiksmų rinkiniu. Menininkai to pasiekia iki begalybės kartodami elementarius veiksmus, kaip kad monotoniškai kartojant žodį, po kiek laiko sąmonėje išdyla jo reikšmė ir belieka tik ritmiškas garsų junginys.

– 7-osios Baltijos šalių meno trienalės „Cool Places“ lankstukas

– Virginija Januškevičiūtė

Autoriai: Aida Čeponytė, Valdas Ozarinskas

Eksponuota 7-ojoje Baltijos šalių meno trienalėje „Cool Places“ 1998 m. ir parodoje „Architektas be architektūros? Valdo Ozarinsko retrospektyva“ 2018 m. Šiuolaikinio meno centre Vilniuje

Videokūrinio trukmė: 60 min. 

Videokūriniai