Asmeniniame Ozarinsko archyve saugomos pora iki šiol viešai nerodytų videojuostų, kuriose architektas dokumentavo pirmąjį savo įsirengtą kabinetą ŠMC. Tai tas pats kabinetas, kuriame nufilmuotas „OZE PAX“. Abiejose juostose atvirai demonstruojama ne tik meilė savo darbui ir pasididžiavimas, bet ir žavėjimasis – tarsi iš šalies – šia išbaigta mikrovisata ir įvairiausiomis čia įsigyvenusiomis smulkmenomis, įskaitant kabineto viduryje kabančią bokso kriaušę. Vienoje iš juostų ši visata stebima atsitraukus per atstumą, gerokai mistifikuojant, kitoje – džiaugsmingai demonstruojant viską, kas papuola po ranka.

„Interjeras ir susideda iš detalių“, 2002 metais, paklaustas apie detalių svarbą interjere, architektūros žurnalistei Renatai Šarkauskaitei atsakė Ozarinskas. Tik jo atveju „detalės“ gali reikšti ir automobilių bei sklandytuvų detales ar kelio ženklus. ŠMC kavinės interjerą jis sukūrė panaudodamas senų mokyklinių baldų dalis. Interjerą barui „Neperšaunama liemenė“ – panaudodamas metalines skaičiavimo mašinų dalis, gautas iš pamažu ardomos skaičiavimo mašinų gamyklos, šiai likviduojant savo inventorių. „Vila Jogaila“, vienas iš dviejų beveik realizuotų jo gyvenamųjų namų projektų (pirmasis buvo realizuotas, bet ne pagal projektą), buvo sumanytas kaip pusmėnulio formos plano dviaukštis pastatas; lenktoji jo siena turėjo būti padaryta iš metalinio aviacinio angaro gaubto, paversto ant šono. 

„It’s a lovely configuration you are wearing today“, vienai iš savo psichiatrinės klinikos darbuotojų sako filmo „K-PAX“ protagonistas [žr. „OZE PAX“]. Ozarinskas – Renatai Šarkauskaitei: „Man įdomiau, pavyzdžiui, gamyklos interjeras, kurį darė žmonės, kurie sprendė inžinerines problemas. Man įdomu technologizuoti dalykai, kurių architektas neužspaudė savo estetika. Norisi kitų sprendimų, nei „gražu“, „gražiau“, „dar gražiau“. Nes tam gražinimui nėra ribų.“

– Virginija Januškevičiūtė, „Interjerai“, Architektas be architektūros? Valdo Ozarinsko retrospektyva: parodos gidas, sud. Virginija Januškevičiūtė, Vilnius: Šiuolaikinio meno centras, 2018, p. 16–17.

Jo kabinetai ŠMC ilgainiui irgi virsdavo lizdais-instaliacijomis, apaugdami kultūrinėmis samanomis, panėšėdami į aklinus užutekius su savo indų muzika, japonų fantastų knygomis, Woody Alleno DVD, primusais, šaldytuvais, dviračiais, elektrinėmis gitaromis, gimnasto čiužiniais, aibe laminuotų Jeano-Luco Godard’o (visada įtariau, kad ne Anna Karina, o Jean Seberg buvo Ozės moters idealas) kino kadrų ant sienų. Kartą čia užsukęs Maskvos architektūros muziejaus direktorius Davidas Sarkisianas, kurio kabinetas-lizdas po vienos Venecijos architektūros bienalės nepakitęs liko prieinamas lankytojams ir tėvynėje, Valdui pasakė:

„Daiktų, matau, dar trūksta, bet kryptis teisinga.“

– Rolandas Rastauskas, „(Ne)panaudota Lietuvoje“, Nemunas, 2020, Nr. 6, p. 44.