Bandau prisiminti atvejus, kada vyras prikiša nagus prie moters grožio puoselėjimo ritualų. Neskaičiuoju tų, kuriems tai profesija, – kirpėjų, kosmetologų, masažistų – mat jie dažniausiai tėra belyčiai patikėtiniai, kurių kompetencijai nesivaržant atskleidžiamos kūno paslaptys. Visa kita – paženklinta niūraus fatalistiškumo žyme. Pigmalionas, savo vartotojiškomis rankomis suformavęs norimą pavidalą; „Helenos guldymas į karstą“, kur herojus pasimėgaudamas „dekonstravoja“ jam nepaklusnią moterį; galop vyras, grimuojantis savo moterį paskutinėn kelionėn… Paprastai vyras dažo moterį tik tuomet, kai ji pati neįgali to padaryti ir absoliučiai nuo jo priklauso. Šią grubią intervenciją jis pasiryžta įvykdyti tik ruošdamas ją ritualui, ruošdamas ją aukoti, atimdamas net mažiausią laisvę pačiai vizualiai save kurti.

Sujungus abu šiuos vaizdus į vieną mintį – sustojusio laiko įveiktą moterį bejėgėmis nusvirusomis rankomis, kurias anonimas dažo krauju (?), – galima juos skaityti štai kaip: „Pikta, kerštinga, žiauri šventė; vyriškas aktyvus pradas, trokštantis kraujo ir jį praliejantis, išvaduojantis bejėgį moterišką pradą iš kankinančios sustojusio laiko negandų dykumos; lyg nuotaką išlydintis su fakelu į naują būvį.“

– Kristina Sabaliauskaitė „Raudona“, Šiaurės Atėnai, 1997 m. gruodžio 13 d.

Pastaroji Čepozaurų instaliacijoje yra suponuojama kelių dalykų. Ypač krinta į akis štai kas: ji pati apsiberia kasdienybės (t. y. ne aistros) pelenais (apvargęs didžiojo ekrano veidas, balso monotonija, kojinių, dešrelių, laikraščių, sūrio, batų etc. kainos), ji pati žioruoja šventės (t. y. aistros) anglimis (tos rankos, tas lakas kaip kraujas). Pulsuojama rafinuotai ir subtiliai. Taip rafinuotai ir taip subtiliai, kad, viena, ilgainiui imi nebeatskirti, kas labiau jaudina – kasdienybė (t. y. neaistra) ar šventė (t. y. aistra). O antra – suvoki, kad nieko nebūtų be jų jungties.

 – Alfonsas Andriuškevičius, „Minimalistiškai optimali raudona“, Šiaurės Atėnai, 1997 m. gruodžio 13 d. 

Kokios muzikos jis mėgsta klausytis namie? Kadaise Ozarinskas mėgo „Fatboy Slim“, tačiau niekada neatsisakė įpročio žiūrėti prancūziškus filmus originalo kalba jos nesuprasdamas. Jis klausosi kalbos muzikos, sekdamas montažą ir interjero detales. Svetainės viduryje bėga dušas, užgožiantis TV garsą. Aptakūs erdvės kampai supanašėja su pagal užsakymą pagamintomis lempomis. Mes esame Ozės ir Aidos Čeponytės bute Vilniuje. Tai natūrali stotelė po tarpgalaktinių kelionių, namai yra jų meninės praktikos tęsinys. Ozė, veikiau daiktų dizaineris nei architektas, išlaiko savo gyvenimo būdo integralumą – poros „Porsche 924“ yra tokios pat spalvos kaip ir jų videoinstaliacija „Raudona“, pristatyta Šiuolaikinio meno centre Vilniuje (2000), bei pirminis raudonas EXPO paviljono įdegis. 

„Raudona“ gimė namuose, kaip ir dauguma Ozės bei Aidos meno kūrinių. Dviejų kanalų videoinstaliacijoje Aida skaito „namų knygą“, kurioje surašytos išlaidos ir pajamos, kruopščiai fiksuotos metų metus. „Duona – vienas litas, dešra – trys litai, pienas – vienas litas […] “ – skaito ji. Raudonu laku dengiasi jos nagai antrajame ekrane.

– Raimundas Malašauskas, „Vilniaus geležinkelio stoties restorano padavėjas padarė spalvingiausią pareiškimą EXPO 2000 parodoje“, Nu, 2002 (lietuvių k. tekstas publikuotas ŠMC retrospektyviniame parodos gide, 2018).