Tai viena pirmųjų Valdo Ozarinsko kurtų parodų ekspozicijų Šiuolaikinio meno centre, skirtų iki šiol prieštaringai vertinamam 1962–1982 m. laikotarpiui, kai daugelis progresyvių meno reiškinių negalėjo vykti viešose ekspozicinėse erdvėse. Tai išsamiu menotyrininkės Elonos Lubytės tyrimu paremta ir jos kuruota paroda, dokumentuojanti tuo metu privačiose ir pusiau viešose erdvėse vykusius meno modernėjimo procesus. Nors šių dienų akimis priskirtume šią parodą įprastam muziejinės apžvalginės parodos žanrui, susiklosčius aplinkybėms ji tapo keleriopai svarbi šiuolaikinio meno scenai. Visų pirma, ši paroda permąstė lietuviškojo modernizmo sampratą ir atvėrė institucijos duris tam, kas sovietmečiu dažniausiai galėjo būti rodoma tik privačioje aplinkoje, sudarydama prielaidas naujam etapui institucinės meno istorijos rašyme. Antra, sulig šia paroda ligtol ŠMC dirbusią architektę Gražiną Pajarskaitę pakeitęs Valdas Ozarinskas atsinešė savitus estetinius principus.

Grupinės ir apžvalginės šiuolaikinio meno parodos ilgainiui įsitvirtino kaip reguliari galimybė įgyvendinti ambicingus architektūrinius projektus kuriant parodų ekspozicijas. Skirtingai nei įprasta personalinių parodų atveju, grupinių kuruojamų parodų autorystė visuomet yra išsklaidyta – nei jų turinys, nei estetika niekuomet nėra vieno kurio nors žmogaus vizija. Kai kuriais atvejais – o tokiu atveju ir tapo ŠMC čia dirbant Ozarinskui – užimti to „vieno žmogaus“ vietą galimybė atsiveria parodos architektui, bent jau estetinėje, vizualinėje plotmėje.

Kaip tik šiuo laikotarpiu ornamentuoti ŠMC interjerai (devintojo dešimtmečio palikimas) palaipsniui buvo transformuojami į savitą „baltojo kubo“ versiją, o kartu su jais transformavosi ir materiali institucijos bazė, papildyta videoįranga ir naujais standartizuotais eksponavimo moduliais ir sprendimais. Tarp jų organiškai įsiliejo ir kavinės „Neperšaunama liemenė“ baldai. „ŠMC, kaip ir bet kuriame kitame šių dienų meno centre, ir toliau tęsis nuolatinių griuvėsių, statomų ir ardomų sulig kiekviena paroda, ciklas“, rašė 12-osios Baltijos trienalės architektas Andreas Angelidakis, pavadinęs ŠMC „nuolatinio išradinėjimo iš naujo rūmais“. „Kiekviena paroda – tai pastato erdvė, išrasta iš naujo.“

– Virginija Januškevičiūtė, „Parodų architektūra“, Architektas be architektūros? Valdo Ozarinsko retrospektyva: parodos gidas, sud. Virginija Januškevičiūtė, Vilnius: Šiuolaikinio meno centras, 2018, p. 28.

Parodos architektas: Valdas Ozarinskas

Parodos kuratorė: Elona Lubytė

Šiuolaikinio meno centras Vilniuje

Nuotraukos iš ŠMC archyvo

Parodų architektūra