Viena Ozarinsko ekspozicijų – 1998 m. projektas „Išlaisvinti daiktai“. Tęsdamas parodos „Naujoji Lietuva“, surengtos Gdanske, eksperimentą, didžiosios ŠMC salės erdvę jis sudalino polietileno plėvele. Tai buvo itin pragmatiškas sprendimas – pigus ir lengvai tvirtinamas polimeras leido įveikti milžiniškus salės plotus. Be to, jis leido ir įveikti, neutralizuoti eksponatų estetiką, galimai kontrastavusią su architekto skoniu. 

Architektūrinius modelius Valdas [jis pats kuravo šią parodos dalį] mėgo rodyti lyg nesvarumo būsenoje laisvai sklendžiančius erdvėje taip tarsi pabrėžiant, kad architektūrinėms idėjoms nereikia nei pamatų, nei postamentų, nei apskritai į ką nors remtis. Architektūra, kuri nesiremia – tai Ozarinsko maksima, grąžinanti prie de Saint-Exupéry minties apie skraidymą lėktuvais, kuris, pasak rašytojo, būtų visiškai saugus, jei nebūtų Žemės, į kurią būtų rizika nukristi.

– Virginija Januškevičiūtė, „Parodų architektūra“, Architektas be architektūros? Valdo Ozarinsko retrospektyva: parodos gidas, sud. Virginija Januškevičiūtė, Vilnius: Šiuolaikinio meno centras, 2018, p. 28.

Parodų salės, ant kurių sienų nieko nėra. Toks susidaro įspūdis, vienu žvilgsniu apžvelgus didžiąją ir pietinę Vilniaus šiuolaikinio meno centro sales, kuriose praėjusią savaitę įsikūrė taikomosios dailės ir architektūros paroda „Išlaisvinti daiktai“. […]

Įsikūrė – turbūt pats tiksliausias žodis. Mat pirmiausia susiduriame su architektūrine parodos dalimi: salės centre keisčiausiu būdu kabo kažkokie objektai, daugelį kurių tik gerai įsižiūrėjus galia atpažinti kaip architektūrinį maketą.

Įvairiausios medžiagos – medis, plastikas, metalas, po ranka pakliuvusios smulkios detalės ar net… lėktuvo sparnas.

Viskas tinka išradingiems architektams, kurių kasdienės kūrybos polėkiai pagaliau išsinėrė iš bjaurojančių užsakovų pančių ir kaip savarankiški meno kūriniai – objektai – pakibo Šiuolaikinio meno centre.

Architektūrinės parodos dalies kuratorius, taip pat ir visos parodos „Išlaisvinti daiktai“ architektas – žinomas menininkas Valdas Ozarinskas. Jo sumanymas ore pakabinti įdomius architektų darbus labai primena realią kūrybingai dirbančių šios srities žmonių buklę. Dėl vis dar menkai išprususių užsakovų, nestandartiškai dirbančių architektų sumanymai tiesiogine prasme „pakimba ore“. Tiesa, per parodos atidarymą paaiškėja, kad situacija, nors ir labai iš lėto, bet keičiasi. Visai gali būti, kad net keletas parodų salėje pakibusių ir vien numeriais pažymėtų „neatpažintų objektų“ įgaus realias formas ir pagyvins „pilaičių“ nuniokotą šalies peizažą. […]

Kol kas akivaizdu tai, kad centro Didžiojoje salėje parodos architekto sukurtas plastikinio namo projektas iš tiesų pagyvina tradicinę meno kūrinių eksponavimo panoramą. Didžiuliai permatomos plėvelės lakštai leidžiasi nuo pat lubų, sukurdami įsivaizduojamą namą, kuriame galima rasti prieškambarį, vonią, virtuvę, tėvų miegamąjį, vaikų kambarį ir net tipinių butų prabangą – tamsųjį kambarėlį („skladuką“).

Šiame kiaurai peršviečiamame name, kurio sienos nuolat juda, jautiesi taip, lyg būtum atsidūręs didžiulio urbanistinio banginio plaučiuose.

Tai kiek nemalonus pojūtis, ypač karštą vasaros dieną, kai „banginis“, regis, iškvėpuoja visą salės orą, o žiūrovui lieka tik nelabai malonus polietileno kvapas.

Improvizuotas namas dar labiau primena jūros gyvį tuo, kad įžengęs pro „nasrus“ gali išlysti tik pro „uodegą“ […].

– Rūta Mikšionienė, „Keisčiausi namai – išlaisvintų daiktų karalija“, Lietuvos rytas, priedas Mūzų malūnas, 1998 m. birželio 16 d.