Dizaino ir architektūros tyrėja, kuratorė Anna Kats pastebi formalią Ozarinsko kūrybos sąsają su vėlesne dekonstruktyvistine Vakarų architektūra. Vienas ryškiausių bruožų, siejantis dekonstruktyvizmą plačiąja prasme ir Ozarinsko kūrybinę prieigą, – siekis kurti prasmiškai neišsemiamus objektus, kuriuos interpretuojant gimsta naujos reikšmės. 

– Virginija Januškevičiūtė

Visa ši trijulė Architektų sąjungos patalpose [Kalvarijų g. 3, Vilniuje] tuo metu turėjo studijas arba ir gyveno, čia buvo surengtos ir pačios ankstyviausios Ozarinsko parodos – instaliacijos, kurias aplankydavo vos sauja žiūrovų. Tačiau šiose nuotraukose trūnijančios pastato sienos atlieka dar vieną vaidmenį – jų pelėsis ir yrantys paviršiai tapo kosmoso ūkais ir galaktikomis beribės visatos nakties danguje, fonu architektonui, nuotraukose staiga tapusiam aukštai orbitoje sklendžiančia kosmine stotimi.

Ar tai ironija, kalbėjimas apie kone svarbiausios šalies architektūros organizacijos trūkumus ir ydas – tai, kas neva akivaizdžiai pūva tiesiog akyse? Tikriausiai. Tačiau nuotraukos kalba ir apie beribę ambiciją, ir apie skurdžią materialią to meto aplinką.

– Virginija Januškevičiūtė, „OZE PAX“, Architektas be architektūros? Valdo Ozarinsko retrospektyva: parodos gidas, sud. Virginija Januškevičiūtė, Vilnius: Šiuolaikinio meno centras, 2018, p. 12–13.

Valdas Ozarinskas architektu-disidentu tapo kiek atsitiktinai – iš dalies dėl savo būdo ir sumanymų, iš dalies ir dėl savo karjeros aplinkybių. Ozarinskas architektūros ėmėsi politinio nestabilumo laikotarpiu, devintojo dešimtmečio pabaigoje, griūvant Sovietų Sąjungai. Baltijos valstybės entuziastingai siekė nepriklausomybės nuo Rusijos jungo, o dešimtojo dešimtmečio pradžia spinduliavo optimizmu dėl nepriklausomos Lietuvos ateities ir regėjo vienintelės politinės sistemos, kurią Ozarinskas iki tol pažinojo, žlugimą. Lūžio patirtis, įgyta šiuo pereinamuoju laikotarpiu, atsispindės Ozarinsko darbuose per visą jo karjerą.

1986-aisiais, baigdamas studijas Valstybiniame dailės institute Vilniuje (dabartinėje akademijoje), Ozarinskas pateikė baigiamojo darbo projektą, kuriame ryškus tam tikras neapibrėžtumo, netikrumo etosas: namą, surinktą iš suskaidytų, padrikų plokštumų, tokių netaisyklingų formų, kad pastatas niekaip negali būti gyvenamas. Sulankstytos plokštumos ir iškreiptos formos tyčia griauna jaukią, tradicinę namų sampratą. Ozarinsko dizainas atskleidžia tai, ką architektas Philipas Johnsonas pavadino „įtampos malonumais“ spaudai skirtose citatose apie parodą „Dekonstruktyvizmo architektūra“, kurią tais pačiais metais jis su kolegomis organizavo Niujorko modernaus meno muziejuje.

Ir iš tikrųjų, Ozarinsko darbams būdingas tam tikras giminingumas ankstyvajam sovietų konstruktyvizmui, nuožmiai grubiam architektūrinės ortodoksijos demontavimui ir asimetriškai minėtos parodos protagonistų, tarp jų – ankstyvojo Franko Gehry ir Zahos Hadid – geometrijai. Kaip ir dekonstruktyvistai, Ozarinskas netaisyklingą geometriją suvokė ne tik kaip dinamišką formalią estetiką, bet ir kaip struktūrinę būklę, savo ruožtu pasiūlydamas ardymo ir perkeitimų architektūrą. Tačiau skirtingai nuo žymesnių savo bendražygių, Ozarinskas niekada nesukaupė įgyvendintų statinių portfolio, nesustingo į firminį stilių ir neiškeitė įtampos į pasitenkinimo savimi jausmą, kurį dovanojo minėtų architektų vėlesnių darbų mastas ir įspūdingumas. Kuo labiau dekonstruktyvistai įsipareigodavo architektūrai, tuo labiau nukentėdavo jų ankstyviesiems darbams būdingas trapumas, nestabilumas. Ozarinskas neįgyvendino nė vieno ilgalaikio didelių gabaritų statinio, nors neabejotinai to troško, o nuolatinė jo kaip tam tikro architektūros autsaiderio padėtis paskatino jį kurti kuo įvairiausiose srityse ir sykiu leido švelniai ir kritiškai nagrinėti tiek besikeičiantį Lietuvos kontekstą, tiek jo pagimdytą architektūrą.

– Anna Kats, „Valdas Ozarinskas: architektūra kitais būdais“, Architektas be architektūros? Valdo Ozarinsko retrospektyva: parodos gidas, sud. Virginija Januškevičiūtė, Vilnius: Šiuolaikinio meno centras, 2018, p. 6–7.