Pakviestas sukurti plačiajai publikai patrauklią atrakciją pirmosioms „Sostinės dienoms“ (dabar „Vilniaus dienos“), Ozarinskas keliose miesto aikštėse įrengė narvus gyvūnams; ant narvų pritvirtintose kortelėse buvo aprašyta šių gyvūnų simbolika. Iš festivalio formato galėjo susidaryti įspūdis, kad instaliacijos tikslas – supažindinti mieste augusius vilniečius su kaime auginamais, galbūt mažai kam iš jų pažįstamais gyvūnais ir apskritai kaimo kultūra. Tačiau tuometės Ozarinsko nuotaikos ir rūpestis dėl lietuviškos architektūros tendencijų leidžia įžvelgti, kad toks gestas pasirinktas neatsitiktinai būtent miesto festivalio kontekste: Ozarinskas aršiai kritikavo į etnografinių tradicijų gaivinimą nukreiptas tuometes Lietuvos architektūros tendencijas ir pasinaudojo šiuo projektu tam, kad save kaip „sostinę“ švenčiantį miestą viešai pavadintų kaimu. Tai, kas kortelėse nebuvo įrašyta, bet plačiai žinoma – kad būtent tų gyvūnų pavadinimai (gaidys, avinas, ožys ir kt.) lietuvių kalboje dažnai vartojami kaip keiksmažodžiai. Kitaip tariant, architektas pasinaudojo šiuo festivaliu kaip proga išplūsti Vilnių ir jo politiką.

– Virginija Januškevičiūtė

Akcija ir aktas

„Aktas yra būtinas susikompromitavusio kūrinio termino pakaitalas šiandien. Tiksliau – alternatyva, kadangi aktas neturėtų užimti kūrinio vietos estetinių kategorijų sistemoje ir šitaip paveldėti jo konotacijas. Jam apskritai nederėtų ieškoti vietos estetinių kategorijų sistemoje, nes tai – bendresnė sąvoka (politinis, socialinis, lytinis, pilietinis, militaristinis ir kitas aktas), galinti įsiterpti tarp kelių sistemų. Akto, skirtingai nei kūrinio, neapibrėžia medžiaga, pastovumas ir prasmė; jis reiškia veiksmą, poelgį, susidūrimą, greitą arba nesibaigiantį sakymą. Jis nurodo santykį, o ne esmę; tai – sakymo aktas, nelaukiantis pasakymo. Aktas gali būti apibūdintas kaip situacija, dingstis, akcija, aplinkybių kūrimas, įvykis, abejonė. Menininkas, priėmęs jo strategiją, ne kuria, o provokuoja, siūlo, įterpia, komentuoja, tapatinasi, infiltruoja(si), inicijuoja ir t. t.“[1] Tai, kas Lietuvoje įvardijama socialinės plastikos terminu, dažniausiai įvyksta akto (tęstinio arba momentinio) pavidalu.

[1] Raimundas Malašauskas, „80–117“, Mare Articum Magazine, 1997, Nr. 1.

– Raimundas Malašauskas, Lietuvos dailė 1989–1999: dešimt metų, Vilnius: Šiuolaikinio meno centras, 1999.