Režisieriaus Billy Wilderio filmas „Džiaze tik merginos“ („Some Like It Hot“, 1959) prasideda kino klasika tapusia scena, kurioje gangsteriai ginklus slepia muzikos instrumentų dėkluose. Šią detalę galima suvokti ir kaip metaforą: dėklas, įprastai skirtas muzikai, tampa smurto priedanga – vietoj natų skamba kulkos, vietoj melodijos – automato salvės. 1995 m. ši universaliai atpažįstama kultūrinė nuoroda peržengė geografines bei socialines ribas ir atsikartojo kapitalistiniame pasaulyje pabudusios mažos Rytų Europos šalies sostinėje – architekto Valdo Ozarinsko ir dizainerės Aidos Čeponytės sukurtame kavinės „NATO’s“ interjere. Karo menas ir muzikos menas čia rado atgarsį architektūroje.

„NATO’s“ – postmodernistiškai daugiasluoksnė: tarsi autoriai būtų baiminęsi erdvės be simbolinio krūvio. Jau pats pavadinimas, kurį pasiūlė eseistas ir menotyrininkas Ernestas Parulskis[1], jungė iš pažiūros nesuderinamus pasaulius – muziką[2] ir karinį NATO aljansą. Interjere tai įgavo įvairiausias raiškos formas – nuo medžiagiškumo iki instaliacijų. Viena ryškiausių kavinės interjero refleksijų – Elonos Lubytės komentaras:

Asociatyvi, uždaro plieninio bunkerio erdvė kuriama racionaliai imituojant akliną metalo dangą: sunkiasvores duris, barą dengiant plieno plokštėmis. Ritminį juodai plieninį aplinkos kontrastą, suteikiant erdvei teatrališkumo, pabrėžia įstrižų (įvyniojančių) juodų juostų, moduliniu intervalu dengiančių sienas, ritmas, atkartojantis grindų „piešinį“, derantis prie juodųjų baldų, aptarnaujančio personalo „uniformų“, didaktiška antikva išpaišytų priešais barą alkoholio vartojimo taisyklių šriftų meninių objektų pozityvinio dvispalviškumo. Perkelti į kamerišką erdvę paviljoniniai šviestuvai[3] teikia teatralinio butaforiškumo įspūdį. […] Interjere instaliuojami kariniai rekvizitai: mokomieji ginklai, jų dėklai, instaliacija, skirta Kazimiero Simonavičiaus raketai[4]. O langų stiklus temdo atskiros sienų zonos, dengtos pozityvine „bėgančia kino kronika“ – anoniminių (ikipusinių) militaristų: stovinčių tvirtaaulių vyrų ir grakščiakojų moterų su karinių ginklų ir muzikos instrumentų dėklais „portretai“.[5]

Meninė ambicija išeiti iš parodų salės čia surezonavo su vieno iš savininkų užsidegimu rasti „atsvarą baltos plastmasės butaforiniams interjerams“[6]. Drąsus, minimalistinis, juodai plieninis baro interjeras išniro tarsi to meto socialinės ir politinės įtampos pripildytos aplinkos enfant terrible – provokuojantis, trikdantis, atveriantis naujas meninės raiškos galimybes, bet kartu paklūstantis laukinio kapitalizmo dėsniams. Kavinėje lankėsi ir NATO karininkai (LRT archyve saugomas 1996 m. įrašas su tuomečio NATO generalinio sekretoriaus Javiero Solanos kavinėje duotu interviu[7]). Sulaukęs visuomenės dėmesio ir kainavęs 120 tūkst. litų – tam laikui solidžią sumą – interjeras po metų, tarsi laikina galerijos ekspozicija, buvo „išinstaliuotas“. Šį fizinį trapumą, ko gero, galima interpretuoti kaip dar vieną, nors ir nesąmoningai užkoduotą, bet ir šiandien bauginančią metaforą: simbolikos, geležies, atributų ir teiginių prisodrintas vyriškasis NATO pradas, deja, gali pasirodyti labai trapus.

[1] Jurga Lazdanienė, „Susipažinkite – Valdas Ozarinskas. „Užsakovų jau seniai nebeauklėju“, Laisvalaikis, 1998 m. gegužės 7 d., p. 5.
[2] Muzikinio leitmotyvo atsiradimą, tikėtina, lėmė ir tai, kad patalpos kavinei buvo nuomotos iš Filharmonijos.
[3] Iš senos „Pasažo“ užeigos išliko 1961 m. rusiški teatriniai šviestuvai, pagaminti pagal amerikiečių pavyzdį ir restauruoti interjero autoriaus Ozarinsko .
[4] Kazimieras Simonavičius, Artis magnae artilleriae [Didysis artilerijos menas], 1650.
[5] Elona Lubytė, NATO’S – militarizmo metaforos interjere: rankraštis. Iš Valdo Ozarinsko fondo archyvo.
[6] Vilius Šimkus, „Smuklė iš plieno“, Verslo žinios, 1995 m. rugpjūčio 3 d., p. 4.
[7] Virginija Januškevičiūtė, „Interjerai“, Architektas be architektūros? Valdo Ozarinsko retrospektyva: parodos gidas, sud. Virginija Januškevičiūtė, Vilnius: Šiuolaikinio meno centras, 2018, p. 17.

– Vaidas Petrulis