Valdas Ozarinskas, kurio kūrybinė biografija glaudžiai susijusi su ŠMC, buvo vienas ilgamečių šios institucijos architektūrinio įvaizdžio formuotojų. 2018 m. retrospektyvinės parodos rengėjų skaičiavimu, jis ŠMC dirbo ilgiau nei pusę institucijos gyvavimo laiko – „dirbo jos architektu ir visokeriopai prisidėjo kuriant ją ir jos įvaizdį, be to, dalyvavo ne vienoje parodoje ir karts nuo karto jas kuruodavo, atverdamas duris jo interesus atspindinčioms idėjoms ir savo bendraminčiams“.[1]

Per šį laikotarpį įgyvendintos funkcinės ir intelektualinės intervencijos į ŠMC fizinį audinį – vienas ryškiausių šiuolaikinės Lietuvos istorijos pavyzdžių, kai architektūra atsidūrė nuolatinio dialogo tarp originalios erdvės ir kintančių aplinkybių epicentre. Reikšmingiausi šio proceso fragmentai – 1998 m. kavinės, kabinetų ir kitų infrastruktūrinių patalpų pertvarkymai, 2006 m. fojė transformacija ir 2012 m. kino salės rekonstrukcija (kartu su Audriumi Buču). Šios transformacijos liudijo ne tik praktinį poreikį, bet ir konceptualų siekį paversti „vidinius“ pastato sluoksnius savarankiška meninės raiškos erdve.

Wimo Wenderso filmas „Puikios dienos“ („Perfect Days“, 2023) į populiariąją kultūrą atnešė iki tol subtiliai nutylėtą architektūrinę temą – viešuosius tualetus. Shigeru Bano, Kengo Kumos, Tadao Ando ir kitų Japonijos architektų suprojektuotos higienos erdvės filme transformuojamos į estetinę ir kultūrinę sceną, formuojančią kasdienybės ir orumo įvaizdį. Panašus estetinis dėmesys funkcinėms erdvėms būdingas ir Ozarinsko intervencijoms ŠMC: atnaujinti kabinetai, virtuvės, fojė ar net kavinės tualetai įgijo konceptualios meninės refleksijos pobūdį.

1998 m., kai pirmieji ekonominio augimo ženklai ryškiau veikė reprezentacines erdves, estetinio dėmesio perkėlimas į pastato „vidurius“ tapo menine provokacija savaime. Vienas ryškiausių pavyzdžių – kavinės tualetai, „kurių išskirtiniu bruožu tapo liukai ir iliuminatoriai, lyg pakartotinai panaudoti iš sovietinių karo ar povandeninių laivų“[2]. Ši industrinė estetika, susipynusi su praeities fragmentais, persmelkė ir kitas patalpas: darbo kabinetus su grubiomis lentynomis ir virtuvę, kurioje dominavo ryškūs spalviniai kontrastai. Taip Ozarinskas atskleidė kasdienybės poetinį potencialą – gestą, kuris šiuolaikinėje architektūros kritikoje vis dažniau vertinamas kaip socialiai prasmingas.

[1] Virginija Januškevičiūtė, Įžanga“, Architektas be architektūros? Valdo Ozarinsko retrospektyva: parodos gidas, sud. Virginija Januškevičiūtė, Vilnius: Šiuolaikinio meno centras, 2018, p. 3.
[2] Varnelis, Stalkerio architektūra: kūryba ir (privati) ideologija: rankraštis.

– Vaidas Petrulis