2003 m. gruodį Niujorko „Sotheby’s“ aukcione už 7,5 mln. JAV dolerių buvo parduotas Edith Farnsworth namas. Jį įsigijo Nacionalinio paveldo išsaugojimo fondas (National Trust for Historic Preservation) kartu su Ilinojaus paminklų taryba (Landmarks Preservation Council of Illinois), taip apsaugodami objektą nuo galimo patekimo į privačias rankas ir užvėrimo visuomenei. Įdomu tai, kad namas parduotas kaip meno kūrinys, o ne kaip nekilnojamojo turto objektas. 

1994 m. aiškinamajame rašte, parengtame Valdo Ozarinsko ir Aidos Čeponytės projektuotam Jogailos Morkūno namui, autoriai rašė: 

Namo įvaizdis – laivas sausumoje, teatrališkas savo stovėjimu; projekto devizas – „Ir plaukia laivas“ (Federico Fellini); architektūra – neturinti išskirtinumo principo, lakoniška ir paprasta forma, priklausomai nuo aplinkui atsirandančios architektūros įgis reikšmę arba nyks kaip objektas.[1]

Vargu ar šiuos teiginius galima vertinti kitaip nei kaip pastangas pastatui suteikti meniškumo aurą.

Šiedu – laike nutolę ir skirtingose geografinėse bei sociokultūrinėse terpėse vykę – privataus gyvenamojo namo projektavimo ir gyvavimo istorijų fragmentai iš esmės byloja tą patį: architektūra yra menas. Čia ieškotinos aliuzijos, kultūrinės inspiracijos, nuojautos, galbūt net katarsis.

Vilos „Jogaila“ užsakovas, to meto populiariosios kultūros atstovas, „siekė prabangaus „jet-set“ gyvenimo būdo – modernaus, kosmopolitiško ir demonstratyvaus. Vila turėjo tapti ne tik namais, bet ir architektūriniu gestu, skirtu priblokšti vietos popsceną.“[2] Iš pirmo žvilgsnio čia sėkmingai derėjo užsakovo lūkesčiai ir kūrėjų prieiga. Visgi, kaip dažnai nutikdavo greitai besikeičiančios fortūnos laikais, projektas iki galo nebuvo įgyvendintas – liko statybos fragmentai, nuotraukos, brėžiniai, eskizai, užrašai. Kaip užrašė Ozarinskas, namo idėja buvo tokia: 

Vila uždara į tris aplinkos puses, atidaryta tik į pietinę, savo sklypo, pusę. Vitrina [vitrininis fasadas – red. past.] atveria sau sukurtos aplinkos vaizdą, nes kitų kaimynų kuriama aplinka neatitinka savininko idealų (noras jaustis saugiam, nepažeidžiamam ir, suprantama, nevaržomam savo erdvėje).[3]

Tad pastatas buvo kuriamas kaip uostas, kuriame galėtų įsikurti iš audringos kelionės sugrįžęs „laivas“.

Pati savaime užsivėrimo nuo išorinio pasaulio idėja gyvenamojoje architektūroje nėra nauja, tačiau savitą modernizmo elementų ir architektūrinio koliažo sintezę, būdingą Ozarinskui, čia lydėjo originalūs sprendimai. Vienas pamatinių principų – kuo atviresnė planinė struktūra, išskaidoma skaidriomis plastiko (sic!) ir stiklo blokelių pertvaromis. Šiam principui paklūsta net ir į pastato vidų integruotas garažas. Savotišku meno kūriniu tapo ir pats maketas, pagamintas pasitelkiant skalbimo mašinos detales. Aplinkos daiktų panaudojimo idėja persismelkė ir į namo fizinį pavidalą: Ozarinskas siūlė, kad lenktoji pastato siena būtų pagaminta „iš metalinio aviacinio angaro gaubto, paversto ant šono“.

Taigi projekte Ozarinskas ir Čeponytė meistriškai supynė Miesui van der Rohei  būdingą minimalistinį vidaus erdvės skaidymą, Franko Lloydo Wrighto pastato-laivo koncepcijos parafrazę ir architektūros hipio Bruce’o Goffo praktikuotą ready-made elementų naudojimą.

[1] Aiškinamasis raštas, 1994. Iš Valdo Ozarinsko fondo archyvo.

[2] Raimundas Malašauskas, „A Waiter of the Restaurant at Vilnius Train Station Made the Most Colourful Statement at EXPO 2000“, NU: The Nordic Art Review, 2002, https://sunvysne.tumblr.com/post/105686207740/valdas-died.

[3] Aiškinamasis raštas, 1994. Iš Valdo Ozarinsko fondo archyvo.

– Vaidas Petrulis