1990 m. Valdo Ozarinsko ir Audriaus Bučo parengtas geologijos laboratorijos netoli Ungurio ežero (Trakų r.) projektas, kaip būdinga Ozarinsko kūrybai, buvo radikaliai netipiškas. Masyvūs, tarsi iš industrinės gamybos procesų ištrūkę tūriai, sujungti dinamiškoje, gravitacijos bemaž nepaisančioje kompozicijoje, tuometėje architektūrinėje aplinkoje neturėjo analogų. Projektas balansavo tarp inžinerinės konstrukcijos ir metaforinės išraiškos, veikiau primindamas makete materializuotą idėjos eskizą nei realiai įgyvendinamą pastatą. Taip Ozarinskas ir Bučas nuosekliai tęsė pasirinktą požiūrį, kad architektūra pirmiausia yra idėjų ir estetikos laukas, ir tik tada – praktinė veikla, varžoma ekonominių, inžinerinių ar socialinių apribojimų.

Rūsti, yrančios sovietinės industrijos nuotaika ir konstruktyvizmo meistrų dvelksmas (viršutinė tūrio dalis iš pasąmonės neišvengiamai iškelia asociacijas su Konstantino Melnikovo suprojektuotu Rusakovo darbininkų klubu Maskvoje) leidžia projekte atpažinti Rytų Europos patirtis. Kita vertus, į laboratorijos maketą galima pažvelgti ir poetiškiau – kaip į meno kūrinį, reflektuojantį bendrąsias XX a. antros pusės vizijas. Šioje interpretacijoje Ozarinsko ir Bučo darbas atsiduria vienoje mąstymo trajektorijoje su tokiais kūrėjais kaip Lebbeus Woodsas. Laboratorija, kaip ir, tarkim, Woodso „Solohouse“ (1988–1989), tampa nerimastingo laiko dvasios atspindžiu. Abu darbai balansuoja tarp suvaldytos struktūros ir pokyčio nenuspėjamumą išreiškiančios dinamikos, tarp grubios materijos estetinio svorio ir idėjos trapumo.

– Vaidas Petrulis

Autoriai: Audrius Bučas, Valdas Ozarinskas

Fotografas: Remigijus Pačėsa

Architektūra