Privatus gyvenamasis namas – viena potencialiausių architektūrinio manifesto formų. Miesas van der Rohe, Le Corbusier, Robertas Venturi ar Frankas Gehry architektūros istorijai padovanojo ikoniškų kūrinių, pakeitusių estetikos sampratą ar bent jau įkūnijusių esmines mąstymo transformacijas. Į tą patį intelektualinį lauką galima įrašyti ir 1986 m. dab. Vilniaus dailės akademijoje parengtą Valdo Ozarinsko diplominį darbą (darbo vadovas – Jūras Balkevičius, konstruktorius – Viktoras Ražaitis). Kaimo sodybai nacionaliniame parke parinkęs dekonstruktyvistinę formą, Ozarinskas pateikė akivaizdų akibrokštą, balansavusį ant architektūros ir konceptualiojo meno ribos.

Dekonstruktyvizmo ir etninės architektūros tradicijos jungtis griovė įprasto mąstymo rėmus. Tokią poziciją būtų galima sieti su jaunatvišku noru tarti skambų žodį ir kvestionuoti sustingusias sąvokas bei sampratas, tačiau taiklus binarinių opozicijų – tradicijos ir progreso, regionalumo ir globalumo – supriešinimas akivaizdžiai plėtė vėlyvojo sovietmečio akademinio atvirumo ir inovatyvumo ribas. Siūlydamas toliausiai nuo tikėtino scenarijaus nutolusį sprendimą, Ozarinskas parodė, kokie intelektualiai ankšti ir dirbtiniai yra bandymai architektūrą apibrėžti kaip „lokalią“ arba „globalią“, „tradicinę“ arba „šiuolaikišką“, „konceptualią“ arba „pragmatišką“.

– Vaidas Petrulis

Autorius: Valdas Ozarinskas

Darbo vadovas: Jūras Balkevičius

Konstruktorius: Viktoras Ražaitis

Fotografas: Gintautas Trimakas

Eksponuota 1986 m. diplominių darbų peržiūroje Vilniaus dailės akademijoje, 2016 m.  galerijoje „Nulinis laipsnis“, ir  2018 parodoje „Architektas be architektūros?Valdo Ozarinsko retrospektyva“, ŠMC

Architektūra