Apie

Valdas Ozarinskas (1961–2014) – architektas, dizaineris, konceptualaus meno kūrėjas – viena ryškiausių Lietuvos šiuolaikinės kultūros figūrų. Jo kūryba nepriklauso praeičiai – ji ir šiandien veikia, provokuoja, pulsuoja energija, ironija ir radikalumu.

Dar nuo devinto dešimtmečio pradžios Ozarinskas kūrė instaliacijas, objektus ir videodarbus, kuriuose jungė architektūrinius principus su performatyvumu ir konceptualiu mąstymu. Jis visada veikė „tarp“ – tarp disciplinų, tarp formos ir minties, tarp architektūros ir jos kritikos. Jis jungė tai, kas įprastai lieka atskirta: architektūrą ir madą, muziką ir parodų ekspozicijas, kasdienybę ir konceptualumą. Jam erdvė niekada nebuvo objektas – ji buvo veiksmas, komentaras, būdas mąstyti apie pasaulį.

Dirbdamas Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, Ozarinskas sukūrė savitą parodų architektūros kalbą – subtilią, bet radikalią. Čia ekspozicija tapdavo ne fono konstrukcija, o savarankiško pasakojimo dalimi – erdvė virsdavo minties instrumentu. Vėliau, devinto dešimtmečio pabaigoje, jis prisijungė prie architektų grupės „Privati ideologija“, kuri provokavo naują architektūros mąstymą ir jos santykį su visuomene.

Jo kūryboje slypėjo nuolatinis noras ardyti sistemą iš vidaus – nuo legendinių Vilniaus interjerų „Neperšaunama liemenė“ ir „NATO’s baras“, persmelktų karo estetikos ironijos, iki Lietuvos paviljono „Expo 2000“ Hanoveryje, kuriame valstybinės reprezentacijos užduotis buvo paversta konceptualiu eksperimentu. Šie projektai tapo kultiniais, nes ne tik formavo erdvę, bet ir komentavo laiką.

Ozarinskas gyveno kūryboje – ne kaip metaforoje, o kaip sistemoje, kurioje viskas jungėsi. Antikonformizmas jam nebuvo poza – tai buvo mąstymo būdas, reakcijos forma, energijos judėjimas. Jo pasaulis buvo vientisas – nuo objektų iki kasdienės būties. Apranga, laikysena ir aplinka priklausė tai pačiai kūrybinei sistemai, atpažįstamai iš jam būdingo griežtumo ir tikslumo. Darbo kostiumai, uniformų siluetai, pramoniniai motyvai, militaristiniai ženklai ir daiktų paprastumas tapo tikslingais signalais – išraiškos būdu, kuriame stilius virto mąstymo forma. Visa jo buvimo sistema buvo tiksliai sukalibruota, bet visada pasiruošusi sprogti.

Nors dažniausiai kūrė kartu su talentingais bendraautoriais, kiekvienas projektas, prie kurio prisiliesdavo, tapdavo persmelktas jo mąstymo būdo ir estetikos. Ozarinskas buvo kolektyvinės kūrybos variklis – stiprus idėjų generatorius, gebėjęs uždegti komandą ir paversti procesą bendru veikimo lauku. Aplink jį telkėsi energija, jungianti skirtingas sritis ir žmones. Jis buvo idėjų branduolys – jungė, provokavo, užkrėsdavo, bet visur išlikdavo atpažįstamas jo mąstymo vektorius, tonas ir mastelio pojūtis. Net veikdamas kolektyviai, jis išlikdavo neabejotinai atpažįstamas – pagal kryptį, intensyvumą ir tą jam būdingą vidinį impulsą.

Ozarinsko mąstymo mastelis buvo viena iš jo asmenybės ašių. Jis vienodai lengvai galėjo galvoti apie sraigtasparnį ir ŠMC ekspoziciją, apie atominį reaktorių ir stalą. Jo mąstymas visada veikė stambiu masteliu – atitrauktu nuo žemės, plačiu, kosminiu: nuo žmogaus kūno iki miesto, technologijos ar visatos. Jį traukė fizika, energijos tėkmės, inžineriniai procesai ir skrydžio idėja – nuo realių skraidyklių iki utopinių konstrukcijų, kuriose jungėsi menas, mokslas ir ironija. Architektūrą jis suvokė kaip reiškinį, ne kaip pastatą – kaip veikimo lauką, jungiantį žmogų, mechanizmą ir pasaulį.

Jo palikimas – tai ne archyvas, o gyvas laukas. Energija, kuri vis dar veikia, provokuoja, įkvepia. Ji primena, kad menas nėra ramybė ar dekoras – tai judėjimas, klausimas, nuolatinė galimybė matyti kitaip.

Elena Ozarinskaitė

Nuotrauka: Gintautas Trimakas, 1986

„Kabinetas“, videokūrinys (fragmentas), 2006. Viso kūrinio trukmė – 64 min.