Karinė įranga yra labiausiai pažengęs funkcionalumo pavyzdys, šimtaprocentinis utilitarinis dizainas be jokių dekoratyvinių raštų, išskyrus holivudišką šūvio ar sprogimo įspūdingumą. Būtent tobulas kulkosvaidžių ir raketų funkcionalumas ir patraukė Ozės dėmesį.

– Raimundas Malašauskas, „Vilniaus geležinkelio stoties restorano padavėjas padarė spalvingiausią pareiškimą EXPO 2000 parodoje“, Nu, 2002 (lietuvių k. tekstas publikuotas ŠMC retrospektyviniame parodos gide, 2018).

Baras „NATO’s“, 10 deš. viduryje veikęs Pasažo skersgatvyje Vilniuje, ir dalis jame eksponuotų fotografijų įkūnijo beatodairišką Ozarinsko žavėjimąsi ginklais – tiksliau, jų formomis ir kuriamu efektu. Ozarinsko akimis, modernūs ginklai išreiškė maksimalų nusigręžimą nuo visko, kas kuriama „dėl grožio“. Baro interjeras buvo sukurtas pabrėžiant funkcionalumo ir militarizmo temas, jos atsispindėjo kiekvienoje detalėje – nuo karinių raketų muliažų iki plieno praustuvų. 

Tačiau būtent mažiausiai su ginklais ką nors bendro turinčios fotografijos, kuriose užfiksuoti įvairių muzikos instrumentų dėklai, atskleidė, kad iš tikrųjų menininką domino ne patys ginklai, o funkcionalumas plačiąja prasme.

Kurdamas interjerus, baldus ar juvelyriką, Ozarinskas dažnai ieškodavo sumanytai funkcijai tinkamos formos, žvalgydamasis į visai kitos paskirties objektus. Šaldytuvus su skaidriomis durimis jis yra siūlęs naudoti kaip knygų lentynas, apsaugines kelio atitvaras – kaip šviestuvų gaubtus, reklaminius plakatus – kaip pertvaras tarp darbo vietų, veržles ir spyruokles – kaip žiedus ir apyrankes. Pradinės daikto funkcijos ir naujos paskirties neatitikimas jam visada buvo savotiškas laimėjimas. Tačiau ginklai ir muzikos instrumentų dėklai buvo ta sritis, kur tokie laimėjimai beveik neįmanomi: šių objektų paskirtis pernelyg specifinė, kad juos būtų galima pritaikyti kam nors kitam. Jie atitiko tai, ko Ozarinskas tikėjosi ir iš savo kūrinių – tam tikro nelankstumo, tik jiems vieniems būdingos reikšmių sistemos. Šios nuotraukos – tarsi su pagarba renkami industrinio dizaino trofėjai. 

Atskiro paminėjimo vertas šių objektų fotografavimo būdas, siejantis seriją su kitu Ozarinsko drauge su Aida Čeponyte sukurtu darbu – konceptualia mados kolekcija „Vidurio Europos vyrų mados“ (2001). Tai plati tema, tačiau vienas įdomiausių klausimų: ar tokią seriją būtų įmanoma sukurti šiandien? 

Kavinės pavadinimas „NATO’s“ buvo sumanytas menotyrininko Ernesto Parulskio kaip žodžių žaismas, leidęs apeiti to meto įstatymą, draudusį įmonių pavadinimuose vartoti nelietuviškus žodžius. Tarptautinio gynybos aljanso pavadinimas atsakingoms institucijoms buvo pateiktas kaip lietuviškas žodis „natos“ – graži sąsaja su greta įsikūrusia Nacionaline filharmonija. Visa tai vyko Lietuvai vis dar siekiant narystės aljanse. LRT archyvuose yra išlikęs žinių laidos siužetas, kuriame šias derybas būtent baro „NATO’s“ interjere aptaria NATO generalinis sekretorius Javieras Solana. Galima sakyti, kad šis baras prisidėjo prie Ozarinsko ir jo bendraminčių pastangų stumtelėti Lietuvą, kaip vėliau sakys rašytojas Rolandas Rastauskas, Vakarų link – tik nežinome, juokais ar rimtai. 

– Virginija Januškevičiūtė