Videokūrinyje „Balta“ ir Rolando Rastausko videospektaklyje „Klinika“ (1996) balta spalva žymi ir ligą, ir mirtį. Pastarajame, prie kurio su Valdu dirbome kaip scenografai, veiksmas vyksta baseine: baltos baseino plytelės ir baltai apsirengę aktoriai pakeičia ligoninę, ligonius ir personalą. Balta čia nėra švara – tai erdvė, iš kurios pašalintas perteklinis gyvenimo šurmulys. 

Videokūrinyje „Balta“ matome statišką kadrą: baltą aplinką ir baltai apsirengusią, nebe jauną, išsekusią moterį. Skirtingai nei spektaklyje, čia veiksmo nėra arba beveik nėra. Yra tik laukimas ir ramybė. Tačiau vaizdas nesustingęs: moteris kvėpuoja, kartais paima puodelį ir atsigeria, kartais pasitaiso, kad būtų patogiau laukti. Judesiai minimalūs, be tikslo ir be pastangos, tarsi paklūstantys pačiai laiko tėkmei. Šis laukimas nenukreiptas į konkretų įvykį – jis neturi objekto, nėra „ko“ laukti. Tai ne laukimas kažko, o buvimas laukimo būsenoje. Heideggerio prasme – buvimas laike, kuriame ateitis nebėra pažadas, o dabartis nebeturi būti užpildyta veiksmais. Moteris neskubina laiko ir neieško prasmės už laukimo ribų – ji yra tame laukime. Ji laukia. Laukia ir žiūrovas. Vaizdas neveda į kulminaciją, nes čia nėra naratyvo – tik buvimas mirties akivaizdoje: ne dramatizuotas, ne herojiškas, o tylus ir be iliuzijų.

Ar laukimas skiriasi, kai lauki lietaus ir kai lauki mirties? 

– Aida Čeponytė

Autoriai: Aida Čeponytė, Valdas Ozarinskas

Videokūrinio trukmė: 123 min.

Eksponuota parodoje „Sutemos“ Šiuolaikinio meno centre Vilniuje 1998 m.

Videokūriniai