Kaip ir „NATO’s“, trumpai tegyvavęs Lazdynų aplinkoje sukurtas „Neperšaunamos liemenės“ interjeras siejamas su vadinamuoju metaliniu Ozarinsko periodu. Juoda, plieno atspalvio sienų spalva, tarsi nuogi metalo paviršiai, militaristinės, industrinės estetikos detalės, high-tech stilistikos baldai ir net stilizuota padavėjų apranga kūrė demonstratyviai „kietą“ vizualinę atmosferą. Fotografijų serija su raumeningų vyrų kūnais galutinai įtikina, kad kavinė – tiesioginis dialogas su laukiniais devyniasdešimtiniais, panašiai kaip Bernardo Khoury naktinis klubas „B018“ Beirute[2], užgimęs kaip reakcija į sudėtingas pilietinio karo socialines patirtis. Abiem atvejais – architektūra, reflektuojanti nepatogią, sudėtingą, tačiau nepaneigiamai egzistuojančią socialinę realybę.

Kurdami „Neperšaunamos liemenės“ interjerą, Ozarinskas ir Čeponytė ieškojo subtilaus dialogo ne tik su oficialiąja, modernėjančia, vis tvarkingesnį pavidalą įgyjančia Lietuva, bet ir su paribiais – tarsi situacionistai, mėgindami „prasiskverbti pro išorinius, spektakliškus, komercializuotus masinės kultūros ženklus ir tyrinėti jos vidų“[3]. Santykis su sovietine industrija – jos griūties absorbcija – buvo vienas iš kertinių lūžių, paveikusių naujosios visuomenės savivoką: priverstinis, sugriautų likimų prieskonį turėjęs kritimas iš industrinės į postindustrinę visuomenę, kurioje industrija pati tapo kūrybine žaliava. Industrinis interjero charakteris reiškėsi ne tik medžiagiškumu, bet ir tiesiogiai, pasitelkus antrinio panaudojimo strategiją: interjeras kurtas „panaudojant metalines skaičiavimo mašinų dalis, gautas iš pamažu ardomos skaičiavimo mašinų gamyklos, likviduojant jos inventorių“[4].

„Neperšaunama liemenė“, kaip ir „NATO’s“ tam tikra prasme buvo bendras epochos intelektualinis produktas: detalės, nuorodos, inspiracijos susipynė į kultūrinį reiškinį. Rolando Rastausko refleksijos, vėliau publikuotos žurnale „Nemunas“ – tik vienas pavyzdžių:

Lazdynų džentelmenai ant metalinių suolų sėdi tik daboklėse. Ant „Neperšaunamos liemenės“ sienų Ozė buvo užkodavęs mano proginius tekstus: raidžių vietoje švietė taškeliai ir brūkšneliai. Tasai sprendimas atrodė logiškesnis nei privalomų banalybių rinkiniu ilgainiui virstanti „klasika“. Barmenės dėvėjo kūgines metalo liemenėles. Tais metais mirė Allenas Ginsbergas, motina Teresė ir princesė Diana.[5]

Vis dėlto 10 deš. kontekstui tai pasirodė per drąsu. Viename interviu, paklaustas apie projektą, Ozarinskas buvo lakoniškas: „Užsakovai žiūri atsargiai į ultramodernistinį interjerą. Galų gale, viską jau sutvarkius, vis dėlto nutaria, kad buvo apgauti.“[6] Ko gero, „Neperšaunamą liemenę“, kaip ir „NATO’s“, šiandien galime prisiminti, anot Iaino Bordeno, kaip sveikam miesto gyvenimui būtiną laikinos architektūros fenomeną – architektūrą, sukurtą išnykti, nepaliekant fizinio pėdsako, tik prisiminimą ir emociją žmonių mintyse: „Tokiu pavidalu architektūra yra tarsi sezoninė gėlė – graži savo efemeriškumu ir laikinumu. Ji vertinama ne tik dėl to, ką suteikia, bet ir dėl suvokimo, kad netrukus jos nebeliks.“[7]

[1] Robert Venturi, Complexity and Contradiction in Architecture, New York: The Museum of Modern Art, 1966, p. 16.
[2] Naktinis klubas „B018“ Beirute, archit. Bernard Khoury, 1998, http://www.bernardkhoury.com/project.php?id=127.
[3] Simon Sadler, The Situationist City, Cambridge, MA; London: The MIT Press, 1999, p. 19.
[4] Virginija Januškevičiūtė, „Interjerai“, Architektas be architektūros? Valdo Ozarinsko retrospektyva: parodos gidas, sud. Virginija Januškevičiūtė, Vilnius: Šiuolaikinio meno centras, 2018, p. 17.
[5] Rolandas Rastauskas, „(Ne)panaudota Lietuvoje“, Nemunas, 2020, Nr. 6, p. 46.
[6] Jurga Lazdanienė, „Susipažinkite – Valdas Ozarinskas. „Užsakovų jau seniai nebeauklėju“, Laisvalaikis, 1998 m. gegužės 7 d., p. 5.
[7] Iain Borden, „Thirteen Tactics for the Good Life“, Scape, 2007, no. 1, p. 65.

– Vaidas Petrulis