Upės, tegu ir atskirtos judria gatve, kaimynystė paskatino dinamiško, vandens tėkmei akomponuojančio pastato idėją. Upės ašį autoriai sumanė papildyti kertančia ašimi – „objektas, stovintis kairiajame upės krante, savo septyniais veidrodinio stiklo segmentais atkartoja dešinį upės krantą“[2]. Toks vizualinis krantų sujungimas buvo svarbus ne tik kaip miesto aplinkai būdingų daugiakrypčių erdvinių sąsajų praturtinimas, bet ir kaip priemonė naująjį pastatą harmoningai įkomponuoti aplinkoje. Dėl atspindžių „objektas niveliuojasi ir išsilieja miesto aplinkoje; priklausomai nuo metų laiko, apšvietimo, paros laiko sukuriama skirtinga nuotaika“[3].

Galvota ne tik apie gamtinį kontekstą. Nors įsiterpęs į esamą užstatymą, gana masyvus šešių aukštų tūris buvo suskirstytas į atskirus segmentus, kurie „atkartoja buvusių vienaukščių namų konfigūraciją, sukurdami istorinį objekto parterį“[4]. Tokią kontekstualumą ir šiuolaikišką medžiagiškumą sujungiančią koncepciją, ko gero, galime vertinti kaip subalansuoto kontrasto pavyzdį: nors tūris logiškai papildo miesto audinį, medžiagiškumas sukelia tam tikrą įtampą.

Vėlesniuose interviu Ozarinskas apie istorinę aplinką pasvarstydavo ir gerokai aštriau: 

Man labiau norėtųsi išlaisvinti vaizduotę iš pragmatizmo priklausomybės, norėtųsi, kad kas nors nebijotų būti drastiškas ir pateiktų, jei ne Vilniaus senamiestį nugriaunančią viziją (kadaise Le Corbusier nepagailėjo Paryžiaus senamiesčio, siūlydamas jį nugriauti kartu su Dievo Motinos katedra[5]), tai bent nevykusios fantazijos produktą – Valdovų rūmus.[6] 

Nors Žygimantų g. užstatymas nenumatė radikalios invazijos, šis pastatas savo kūrybiškomis aplinkos interpretacijomis ir atpažįstama technologine estetika būtų reikšmingai papildęs ankstyvojo Nepriklausomybės laikotarpio architektūrinį peizažą.

[1] Banko „Hermis“ pastatas, Kultūros vertybių registras, https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/848DDCAA-1DB8-4A08-9CC2-8DF6B5ED2614.
[2]  Aiškinamasis raštas, 1992. Iš Valdo Ozarinsko fondo archyvo.
[3] Ten pat.
[4] Ten pat.
[5] Iš tiesų Le Corbusier nesiūlė griauti Cité salos ir Dievo Motinos katedros, tačiau išties be skrupulų žvelgė į istorinę aplinką, numatydamas nugriauti greta salos esantį Le Marais rajoną.
[6] „Valdas Ozarinskas ant psichoanalitiko kušetės“ [interviu užrašė Valentinas Klimašauskas], Literatūra ir menas, 2007 m. vasario 9 d., p. 2.

– Vaidas Petrulis