Instaliaciją „Difuzija“, pristatytą galerijoje „Arka“, sudaro du pagrindiniai elementai, sujungti trečiojo, kuris fotografijose matomas tik iš dalies. Pirmasis – ant grindų netvarkingai išdėlioti įrenginiai ar jų dalys, iš pirmo žvilgsnio sunkiai nusakomos paskirties. Antrasis – kūrinio autoriaus didelio formato portretas, kuriame užfiksuota akimirka, kai menininką, atrodo, supykina; parodoje ši akimirka ištęsta iki keleto savaičių. Trečiasis elementas – ant galerijos grindų išlietas pienas, pamažu gyžtantis ir visoje erdvėje sklindančiu savo kvapu tarytum siūlantis pirmąjį paaiškinimą, kodėl menininkui galėjo pasidaryti bloga. 

Kinematografinis žaismas skirtinga laiko trukme, priežasties ir pasekmės sukeitimas logiškoje veiksmų sekoje gerai atspindi Ozarinsko žavėjimąsi eksperimentiniu kinu – Jeanu-Lucu Goddard’u, Davidu Lynchu, Jimu Jarmushu. Netrukus po šios instaliacijos atsirado pirmieji Ozarinsko ir Aidos Čeponytės dueto videofilmai; juose dar nuosekliau narstomos kinematografinės struktūros. 

Tačiau pokalbyje su menotyrininke Erika Grigoravičiene Ozarinskas praskleidė kitą prasminį šio kūrinio sluoksnį: kaip ir daugelyje kitų jo darbų, pagrindinė, nors ir neakivaizdi, tema išlieka architektūra. „Kartais gyvenimas taip susiklosto, kad nuo visko norisi vemti“, – sakė jis, turėdamas omenyje to meto formalaus architektūrinės veiklos reglamentavimo pokyčius, kurie dėl idėjinių skirtumų su sprendimų priėmėjais Ozarinskui ir jo bendraminčiams buvo itin nepalankūs. „Blogos emocijos gimdo antiestetinius įvaizdžius“[1], – pridūrė menininkas. 

Paradoksalu, bet slėpdamas pirminį šio kūrinio impulsą – tarsi slėpdamasis nuo „valdžios“ kaip architektūros kritikas ar net saugodamasis nuo jos kaip architektas – Ozarinskas šioje instaliacijoje vis dėlto išviešina savo paties atvaizdą pažeidžiamoje, tačiau kartu savaip agresyvioje pozoje. Tiek milžiniškas portreto mastelis, tiek skusta menininko galva, kurią jis pats tuomet lygino su „kriminalinių elementų“ madomis, vertė žiūrovą nejaukiai susigūžti.

„Tavo instaliacijos, kurios dažnai būna ilgiau ar trumpiau trukusios konceptualios akcijos rezultatu, reikalauja kokio nors žodinio komentaro. Deja, autoriaus tekstų parodose nebūna“, – kalbėdamasi su Ozarinsku pastebėjo Grigoravičienė. „Daug kam papasakoju“, – atsakė menininkas. Tikėtina, kad tuo metu dar gana siaurame tarpdisciplininio meno gerbėjų rate architektūros peripetijos ir kritiška Ozarinsko pozicija jų atžvilgiu buvo gerai žinomos, o Lietuvos architektūros lauko reiškiniai savaime buvo suvokiami kaip neišvengiamas, šiuo atveju – ketvirtasis, Ozarinsko kūrybos elementas. 

Kūrinio pavadinimas „Difuzija“ gali būti siejamas su gyžtančio pieno kvapu, menininką apėmusia neviltimi ar jo įžvelgtu beskonybės ir perteklinių biurokratinių reikalavimų įsigalėjimu architektūros pasaulyje, smarkiai ribojusiu jo profesines galimybes. Tačiau jį galima suprasti ir kaip sąmoningai anonimišką, dėl skambesio pasiskolintą, interpretacijoms atvirą formą – lygiai tokią pat, kaip ir instaliacijoje eksponuoti prietaisai, skirti vandens mėginiams paimti. 

[1] Erika Grigoravičienė, „Plieninis pabučiavimas“, 7 meno dienos, 1995 m. balandžio 14 d.

– Virginija Januškvičiūtė