Ozarinskas mėgo spalvas, tiksliau – turėjo polinkį ilgam laikui pamėgti vieną spalvą. Toji pasirinkta spalva paprastai vienodai stipriai figūruodavo ir to meto kūryboje, ir asmeniniame gyvenime. Nuotraukose iš 2000 metų parodos „Tapybiška“ atidarymo jis nuo galvos iki kojų apsirengęs su šios parodos eksponatais kontrastavusia ryškia oranžine spalva, kuri buvo identiška palapinių parodoje „Keturios architektūros“ Paryžiuje spalvai. Raudona, jųdviejų su Aida Čeponyte ilgą laiką turėto „Porsche“ spalva, tapo oficialia priežastimi pirmajai Hanoverio EXPO paviljono atrankos komisijai atmesti jų projektą dėl „spalvinio sprendimo nebuvimo“. Balta, kurią, pasak jo paties, pamėgti privertė darbas ŠMC – baltojo kubo estetika, tapo pavadinimu videofilmui, kuriuo menininkai atsisveikino su Ozarinsko mama. Nedengtas plienas, iš kurio daryti maketai ir interjerai. Mėlyną – kurį laiką šviesią, vėliau tamsią, padiktavo darbo rūbų tradicija. Vėliau daugėjo tamsių rūbų ir darbų, tokių kaip „Juoda pagalvė“ ir 250 „nematomų“ Ozarinsko suprojektuotų juodų kėdžių, iki šiol naudojamų daugelyje ŠMC parodų ir renginių. 

Paskutinioji Ozarinsko paroda „Filtrai“ buvo sudaryta iš beveik visiškai juodų fotografinių atspaudų, tačiau tai nebuvo vienintelė juoda spalva šioje parodoje. „Fotografuodamas naudojau suvirinimo darbams skirtus filtrus. Iš pirmo žvilgsnio šie atvaizdai – juodos dėmės. Bet geriau įsižiūrėjus galima pamatyti, kad toji juoda spalva nėra grynai juoda, ji – su niuansais, menkomis kitų spalvų užuominomis. Ne veltui manoma, kad juodos spalvos gradacijų yra tūkstančiai…“ O taip pat: „Šiek tiek socializuotas projektas: juk kiekvienas turime savo filtrą ir savaip žiūrime į gyvenimą. Mano darbai šiuosyk bus beveik juodi, didžiosios daugumos jų akys – užmerktos.“

Mechaniškuose judesiuose su [Aida] Čeponyte kurtuose videofilmuose, architektūriniuose mostuose, net pokštuose ir juolab meno akcijose kaip savotiškas gruntas, pamušalas, visuomet tvyro gūdi, sakytum, egzistencinė, o galbūt kosminė, tamsa. Neįgyvendintas projektas „Saulė Vilniuje niekada nesileidžia“, kuris pagal Ozarinsko sumanymą 2009 m. turėjo būti realizuotas vienoje pagrindinių Vilniaus aikščių, bendradarbiaujant su NASA – ne kas kita kaip akistata su tamsa didžiausiu miestui įmanomu mastu.

– Virginija Januškevičiūtė, „Tamsa“, Architektas be architektūros? Valdo Ozarinsko retrospektyva: parodos gidas, sud. Virginija Januškevičiūtė, Vilnius: Šiuolaikinio meno centras, 2018, p. 30.

Tai, kas užauga tarp filtrų, nebūtinai išgyvena. 

Filtras nemato savęs, nebent užsidaro jo vyzdžiai. 

Tarp filtro ir filtro ištverti gali tik rūkas. 

Filtro pelėkautai gali pagauti net lapę. 

Jeigu suaugsi su filtru, nesužinosi kur durys. 

Moterų filtrai yra kitokie nei fikusų. 

Dievas – nepersišviečiantis filtras. 

Tamsoje visi filtrai vienodi. 

Filtras yra oda, nematoma niekam. 

Saulės šviesa filtruoja viską, išskyrus meilę.

– Julius Keleras, personalinės Valdo Ozarinsko parodos „Filtrai“ Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje anotacija