Ruošdamasis šiai pardai Valdas Ozarinskas surengė fotografinę akciją, įkalbinęs joje dalyvauti daug savo pažįstamų, sutiktų įvairiose Vilniaus vietose. Menininkas prašydavo jų atsigulti ant jo specialiai tam nešiojamos baltos paklodės, užsimerkti ir išsižioti – o jiems nematant atsargiai į burną įdėdavo šaltą ir sunkų stačiakampį plieno luitą. Dauguma dalyvių iš nuostabos ar siaubo kaipmat atsimerkdavo, ir būtent tą reakcijos akimirką jų veidus menininkas užfiksuodavo fotoaparatu. Akcija tęsėsi keletą dienų ar savaičių – tiek, kiek užtruko išfotografuoti visą fotojuostą. 

Šis portretų ciklas fotografuotas įvairiose kultūros erdvėse – Šiuolaikinio meno centre, Nacionalinės filharmonijos fojė, „Lietuvos aido“ galerijoje ir kitur – ir tapo savotišku to meto miesto kultūrinio gyvenimo atvaizdu. Viena vertus, tai kolektyvinis portretas žmonių, kuriuos jungė pažintis su akcijos iniciatoriumi, kasdieniai įpročiai ir nuotykių dvasia, – jame matyti žinomų ir nežinomų kūrėjų, kultūros veikėjų, tų vietų lankytojų veidai. Kita vertus, sovietmečio dvasia dar alsuojanti viešųjų įstaigų aplinka Ozarinskui kaip architektui buvo itin aktuali – į jos transformacijas ne kartą krypo jo kritikos strėlės. Ši architektūra, dažnai slegianti savo tūriais, šalčiu ir stingdančia, nesvetinga atmosfera, jį ir gąsdino, ir žavėjo. Šalto plieno luitas įkūnijo jo mėgstamą estetinį atšiaurumą ir kartu provokavo klausti, kodėl tie patys žmonės nesibaimina pastatų, kuriuose kasdien lankosi. 

Parodoje fotografijos buvo eksponuojamos paguldytos ant lygiai tokių pačių plieno blokų, sudarant ankstyvąjam konceptualizmui būdingas lygias, monotoniškas eiles. Pavadinimas „Geras plienas-2“ buvo tiesioginė nuoroda į ką tik toje pačioje galerijoje vykusią Mindaugo Navako parodą „Geras plienas“ – šiuo architektūrą studijavusiu skulptoriumi Ozarinskas atvirai žavėjosi. Pavadinimo perėmimas gerai atspindi vieną svarbiausių jo kūrybinių principų: kam gaminti ką nors naujo, kai pasaulyje tiek daug (gerų) daiktų?[1] Šis principas Ozarinskui leido minimaliomis priemonėmis kurti talpias metaforas ir atviras, sunkiai išsemiamas reikšmių sistemas. 

[1] Šia teze Ozarinskas atsakė į menotyrininkės Erikos Grigoravičienės klausimą, ar jis pats gamino instaliacijoje naudotus metalo elementus: Erika Grigoravičienė, „Plieninis pabučiavimas“, 7 meno dienos, 1995 m. balandžio 14 d.

– Virginija Januškevičiūtė