Ankstyvieji Valdo Ozarinsko architektūriniai darbai stebėtinai greitai apaugo istoriniais sluoksniais. Norint tiksliai atkurti jų istorinį vaizdą, dar laukia savotiški „archeologiniai kasinėjimai“ bičiulių ir artimesnių bei tolimesnių kolegų archyvuose ir atmintyje.

Vis dėlto pats maketas kalba už save. Ignalinos bažnyčios projekte – pirmame tokios apimties darbe po 1986 m. baigtų architektūros studijų – jau ryškiai matyti pamatiniai Ozarinsko architektūrinio mąstymo principai. Pirmiausia – bekompromisė nuostata atsisakyti bet kokio provincialumo. Jo supratimu, architektūra turi universalią raidos logiką, ir į ją Ozarinskas reaguoja atvira sąmone, be nuolaidų, net suvokdamas, kad lietuviškasis kontekstas idėjoms tuo metu nebuvo subrendęs – ne tik intelektualiai, bet ir technologiškai bei finansiškai.

Ignalinos bažnyčios projektas tarsi mėgina vienu šuoliu įveikti sovietmečio paliktą properšą – laiką, kai iš lietuviškojo architektūros konteksto buvo dingusi sakralinė architektūra. Konkursiniame siūlyme Ozarinskas pateikia aiškiai artikuliuotą dialogą tarp vertikalės – simbolinio axis mundi, konstrukciškai įprasminto trikampio forma, – ir navos, kurią galima interpretuoti kaip Nojaus laivo, surenkančio tikinčiųjų bendruomenę, metaforą. Ši sąveika nėra radikaliai nutolusi nuo Romos katalikų bažnyčios kanono.

Monumentali, funkcinėmis ir dekoratyvinėmis detalėmis neapkrauta forma bei švelnus aiškiai atpažįstamų geometrinių figūrų – trikampio ir parabolės – skulptūrizavimas kalba ta pačia kalba, kuri XX a. tapo universali: nuo Dominiko Böhmo Šv. Engelberto bažnyčios Kelne (1932), Oscaro Niemeyerio Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios Belo Orizontėje (1943) ar Le Corbusier Ronšano koplyčios (1955) iki šių dienų interpretacijų, kuriose, kaip Bleibacho bažnyčios bokšte Vokietijoje, abstrakti, brutalistinė, medžiagos estetiką pabrėžianti dominantė byloja apie sakralinį svorį.

Universali sakralinio brutalizmo kalba Ozarinsko darbe per drąsias struktūras įgyja elegancijos, kurios ankstyvieji brutalistinio monumentalumo ieškojimai sakralinėje architektūroje neretai stokojo. 1988 m. Lietuvos architektų sąjungos organizuotame konkurse Ozarinsko darbas pelnė ketvirtą vietą.

– Vaidas Petrulis