„_formalizmas_ _ne_sėkmės_“ – [Valdo Ozarinsko] drauge su Audriumi Buču kuruota paroda ŠMC, kurioje pirmąkart pristatomas jųdviejų sukurtas milžiniško, kone neaprėpiamo mastelio objektas, pramintas „juodąja pagalve“. […] 

„ŠMC nėra sėkmės istorija; tai nesėkmės istorija“, neformalaus parodos „_formalizmas_…“ atidarymo metu negausiai publikai, parodos dalyviams ir menininko Evaldo Janso kamerai sako perpykęs Ozarinskas. Kurį laiką būtent šioje institucijoje rodėsi įmanoma realizuoti ambicingiausius savo sumanymus ir įkūnyti sprendimus labiausiai rūpimiems klausimams. Architektūros portalo „Statybų pilotas“ redaktorius Audrys Karalius (tas pats, kuris apdovanojo „Privačios ideologijos“ grupę „Sulčiaspaudės premija“) Ozarinsko nekrologe rašys apie „beribes vaizduojamojo meno erdves“, kuriose buvo sėkmingai įdarbintas jo architektūrinis mąstymas ir talentas. Raimundas Malašauskas panaudos vieną iš Ozarinsko architektūros idėjų parodai svarbiame Meksikos muziejuje sakydamas, kad paroda atsispiria nuo minties, kad „viskas įmanoma ir dėl to nei kiek ne mažiau tikra“. Ši paroda atsidarys tais pačiais metais, kaip ir „_formalizmas_…“. Tačiau dauguma meno lauke kuriamų utopijų privalo būti įgyvendinamos be galo pigiai ir trunka vos keletą savaičių. Kompromisams ir diplomatijai, atrodo, nėra galo. Tai nė iš tolo nekompensuoja to, ką šis ir kiti Ozarinsko rato architektai prarado negalėdami pilnai įgyvendinti savo ambicijų.

„Matau, kur ritasi mano Tėvynė, kas vyksta meno lauko mūšiuose, ir, kad neemigruočiau arba nedaryčiau kitų drastiškų veiksmų, nutariau į aplinką pradėti žiūrėti formaliau. Tiksliau, labai formaliai.“ Didžiosios ŠMC salės dydžio guminė pripučiama pagalvė – nesėkmės mastas. Ozarinskas spontaniškai pabando prieiti kuo arčiau ir ją apglėbti, bet ši jį atstumia; tą patį pakartoja kiti parodos dalyviai ir lankytojai. 

„Skirtumas tarp sėkmės ir nesėkmės yra visiškai formalus“, Janso kamerai sako menotyrininkė Renata Dubinskaitė. Po kelių savaičių juodąją pagalvę lyg milžinišką jaukų šunį parodoje nufilmuos fotografas Algimantas Kunčius. Jo filmo „In Memoriam Valdas Ozarinskas“ pabaigoje matyti apleistas „Lietuvos“ kino teatras, kurio vietoje 2018 metais iškils Danielio Libeskindo projektuotas „Mo“ muziejus.

„Jei galėčiau atsibusti kitoje vietoje, kitu laiku, ar galėčiau atsibusti kitu žmogumi?“ – klausia neįvardintas filmo „Kovos klubas“ protagonistas. Šio 1999 m. filmo kadrą su Tyleriu Durdenu (jį vaidina Bradas Pittas) Ozarinskas įsilaminavo, taip papildydamas savo nuolat augančią „inspironų“ kolekciją. Menininkai, menotyrininkai, architektai, kiti bendražygiai, su kuriais iš nuobodulio ir iš pykčio radosi parodos ir kiti projektai, kai apie projektus dar niekas negalvojo, tapo jo paties „Planet Tyler“, kovos klubu.

– Virginija Januškevičiūtė, „Meno akcijos: kovos klubas“, Architektas be architektūros? Valdo Ozarinsko retrospektyva: parodos gidas, sud. Virginija Januškevičiūtė, Vilnius: Šiuolaikinio meno centras, 2018, p. 20–21.

Tai, kad jo ambicijos buvo didesnės nei jam prieinamos veiklos galimybės, tapo ilgalaikės įtampos šaltiniu, lydėjusiu visą įvairiaspalvę Ozarinsko kūrybą. Šis – nusivylimo, o ne pasitenkinimo – jausmas įgavo pastebimą mastą jo sumanytoje „Juodoje pagalvėje“, 25 metrų pločio pripučiamo juodos gumos objekte, iš pradžių, 2011-aisiais, pristatyto ŠMC, o vėliau – ir 2013-ųjų Liverpulio bienalėje. Eksponuota tuo metu, kai ekonominė krizė Lietuvoje buvo pasiekusi savo viršūnę, ji sužadino didžiai pesimistinį tautinį etosą, nukreiptą prieš taupymo priemonių įvedimą. Iš tikrųjų, „Juoda pagalvė“ buvo pakankamai didelė, kad sugertų asmeninių ir kolektyvinių nusivylimų įvairovę; kaip ir pati krizė, ji buvo neišvengiama, visur esanti. Ji simbolizavo ne tik architekto nesėkmės kurti statomus pastatus jausmą, bet taip pat ir kolektyvinį visuomenės, mažiau nei prieš dešimtmetį su optimizmo banga įstojusios į Europos Sąjungą, nusivylimą politine ir ekonomine ateitimi.

Tačiau […] nepaisant jo nepasitenkinimo protrūkių, jis buvo iš prigimties optimistas. Galų gale, žvelgiant retrospektyviai, jo kūrybinė veikla atrodo pranašiška. Ozarinskas kūrė architektūrą naudodamas įvairius alternatyvius metodus, kurie dabar jau yra tapę esminiais išplėstinio profesijos apibrėžimo bruožais – kūrybinis jo palikimas pasaulinei architektūros mokyklų absolventų kartai, nematančiai jokios hierarchijos tarp parodų ir pastatų projektavimo, šiandien yra svarbesnis nei bet kada anksčiau.

– Anna Kats, „Valdas Ozarinskas: architektūra kitais būdais“, Architektas be architektūros? Valdo Ozarinsko retrospektyva: parodos gidas, sud. Virginija Januškevičiūtė, Vilnius: Šiuolaikinio meno centras, 2018, p. 9–11.