Tai viena pirmųjų, o gal ir pirmoji, viešai pristatyta Valdo Ozarinsko vizualaus meno instaliacija, neturinti jokių aliuzijų į architektūrinę paskirtį. Tai savarankiškas meno kūrinys – ne architektūrinio projekto pristatymui skirtas maketas, ne brėžinys ir ne koncepciją iliustruojantis eskizas. Vis dėlto savo forma jis labai artimas tam, kaip savo idėjomis apie architektūrą Ozarinskas dalinsis visą likusią karjerą – pradedant formaliais pasirinkimais ir baigiant prasminių nuorodų gausa. Viena įdomiausių tuometės ir vėlesnės Ozarinsko kūrybos jungčių – kinetinio ir videomeno sąsajos.

– Virginija Januškevičiūtė

Įdomu, kad dar prieš pirmąkart paimdamas į rankas vaizdo kamerą Ozarinskas kūryboje jau naudojo kinui ir videomenui būdingą raišką. […] [J]au savo pirmai personalinei parodai, kurią 1989 m. surengė Architektų sąjungos parodų salėje, Ozarinskas sukūrė kinetinę instaliaciją pavadinimu „Kepurės“. Joje buvo panaudota daugybė ore pakabintų ir per atstumą surištų geležinkeliečių kepurių, kurių vieną palietus švytuoklės principu išjudėdavo ir visos kitos. Greta jų eksponuoti grafikos lakštai buvo tarsi užuominos į chaotiškas, laužytas tų kepurių judėjimo trajektorijas. Vėliau fizinius kinetinius objektus Ozarinsko kūryboje pakeitė būtent videofilmai – kito tipo judantys vaizdai.

– Virginija Januškevičiūtė, „Aidos Čeponytės ir Valdo Ozarinsko videofiksacijos. Restauruoti ankstyvojo lietuviško videomeno kūriniai „Meno avilio“ sinematekoje“, Nemunas, 2024, Nr. 10, p. 13.

Autorius: Valdas Ozarinskas

Fotografas: Gintautas Trimakas

Eksponuota Lietuvos architektų sąjungos parodų salėje

Yra išlikęs filmuotas kepurių „šokio“ įrašas; saugoma Valdo Ozarinsko fonde

Meno projektai