Ši paroda gerai iliustruoja daugiapakopį pasirengimo ekspozicijai procesą. Ozarinskas neretai organizuodavo parengiamąsias fotosesijas ar menines akcijas – panašiai kaip ruošiantis architektūriniams projektams kuriami brėžiniai ir maketai. Be to, iš menininko pasisakymų ryškėja didžiulis džiaugsmas kuriant „nepridėjus piršto“ – meninės akcijos jam atstodavo tradiciškesnius kūrybos metodus. 

Jau pirmosiose Ozarinsko parodose pastebima skirtis tarp to, ką mato žiūrovas, ir to, ką apie kūrybos procesą žino menininkas. Vėliau ši skirtis taps svarbia savitos slapukavimo strategijos dalimi: ji padės kritikuoti architektų skirstymą pagal „kategorijas“, juokauti rengiant „Sostinės dienų“ festivalį ir „apgaudinėti“ užsakovus, slepiant nuo jų tikrąją baldų ar pastatų formos prigimtį. Šios konkrečios parodos atveju skirtumas tarp regimybės ir proceso slypi (ne)rodomose buities detalėse. 

1994 m. ruošdamasis parodai „Laikas, arba vieno mėnesio fiksacija“ […] menininkas 30 dienų matavo temperatūros pokyčius savo namuose specialiu prietaisu, brėždavusiu paros temperatūros kreivę. Tokiu būdu jis sukūrė 30 grafinių atvaizdų, kurie ir buvo eksponuoti. Paskutinis grafikas gimė jau parodos erdvėje, žiūrovams įvairiais būdais bandant keisti aplinkos temperatūrą. Kaip autorius tuomet duodamas interviu pasakojo menotyrininkei Erikai Grigoravičienei: „Šios kreivės, savotiški piešiniai, atsiradę man net nepridėjus piršto, liko kaip dienoraščiai. Į juos pažiūrėjęs, žinau, kada kurią dieną buvau namie, kada kūriau krosnį, kada ėjau miegoti. Prietaisas užfiksavo, nupiešė mano laiką.[1]

[1] Erika Grigoravičienė, „Plieninis pabučiavimas“, 7 meno dienos, 1994 m. balandžio 14 d.

– Virginija Januškevičiūtė, „Aidos Čeponytės ir Valdo Ozarinsko videofiksacijos. Restauruoti ankstyvojo lietuviško videomeno kūriniai „Meno avilio“ sinematekoje“, Nemunas, 2024, Nr. 10, p. 13.

– Virginija Januškeičiūtė