Būdamas pirmosios konceptualiosios architektūros bangos Lietuvoje (Bučas, Cukermanas, Kuginys) dalimi 10 deš. pradžioje, po Sovietų Sąjungos žlugimo, Ozarinskas iki šiol liko turbūt labiausiai „maketais įkalintu“ architektu Lietuvoje. Iš daugybės jo projektų tik du pasiekė statybos aikštelę: „EXPO 2000“ paviljonas ir vila „Jogaila“.[1]

Ši įžvalga tiksliai nusako paradoksalią Ozarinsko situaciją – architektą, labiau veikusį idėjų ir konceptų, o ne realizuotų pastatų lauke, tačiau vis tiek dariusį ryškią įtaką Lietuvos architektūros raidai. 1989 m., teikdamas kartu su Aida Čeponyte subrandintą konkursinį Pal. Jurgio Matulaičio bažnyčios projektą, Ozarinskas dar tik pradėjo profesinį kelią. Ir pradėjo jį ambicingai – tikėdamas architektūros menine misija kuriant naująją Lietuvą ir vildamasis prie šių procesų aktyviai prisidėti. 

1989 m. Vilniaus arkivyskupijos kurijos ir Lietuvos architektų sąjungos surengtas konkursas buvo vienas pirmųjų Atgimimo epochą liudijančių architektūrinių ženklų. Konkursui pateikta 15 projektų, juos kūrė 50 architektų. Ozarinsko darbas pasižymėjo jam būdinga idėjine drąsa. Techninės utopijos dvasia persmelktame projekte atpažįstama plati nuorodų į pasaulinę architektūros raidą paletė: konstruktyvizmas ir streamline dizainas, architektų grupės „Archigram“ idėjų atgarsiai,  objekto „atsiejimas“ nuo žemės – tarsi tai būtų judėti pasiruošęs, milžinišką buities rakandą primenantis darinys – ir brutalizmui būdingas atviras medžiagiškumas.

Specifinis, per vidurį laužtas tūris turėjo ir simbolinę prasmę, susietą su Vilniaus tapatybe: 

Vilnius perkirstas į dvi dalis – seną miestą, naują miestą. Senas miestas – su šventa aura, sukurta iš kiekvieną laikmetį stiliumi atitinkančios bažnyčios. Dievybės simbolį sukuria bažnyčių visuma – miestas spinduliuoja iš vidaus. Naujas miestas (nauji sovietmečio rajonai) – miesto dalis atskirta nuo tradicijų, sakralinių vietų, izoliuota nuo kultūros ir religijos. Miestas paliktas be erdvių, pritraukiančių Dievybę. Naujas miestas be auros. […] Švarus tūris perpjautas pusiau – seno ir naujo miesto simboliai. Seno miesto dalis atsiranda naujame mieste, dvigubinasi pažymėdama naują miestą. Tūrių susikirtimo vietą juosia aura, turinti simbolinę seno miesto auros prasmę. Ji jungia du perkirstus tūrius – seną miestą su nauju, dievybę su bedieviškumu, tradicinę architektūrą su konstruktyviąja architektūra. Tūriai susiveda į ženklą, matomą iš seno ir naujo miestų (tūrio aukštis 33 m, centrinės navos – 30 m, o auros aukštis – 50 m.[2]

Kartu su Čeponyte sukurtas maketas – kaip įprasta šiam kūrybiniam duetui – pabrėžė projekto industrinę dvasią: panaudotos detalės iš „Blanik“ sklandytuvo sparno, aliuminis, sidabriniais dažais nudažytas kartonas. Drąsus projektas liudijo pastangą religinę architektūrą interpretuoti kiek įmanoma nenutolstant nuo tradicijos, bet kartu atliepiant hi-tech ir net postmodernizmo tendencijas. Ozarinskas bažnyčios pastate įžvelgė stiprų meninės raiškos potencialą – ne vien liturginį užsakymą.

[1] Raimundas Malašauskas, „A Waiter of the Restaurant at Vilnius Train Station Made the Most Colourful Statement at EXPO 2000“, NU: The Nordic Art Review, 2002, https://sunvysne.tumblr.com/post/105686207740/valdas-died.
[2] Aiškinamasis raštas, 1989. Iš Valdo Ozarinsko fondo archyvo.

– Vaidas Petrulis