„Meno kūrinys suvokiamas kaip stereotipinių formų rinkinys, modulinė sistema, reprodukcija be originalo. Simbolis virsta hieroglifu ar serijine forma ir turi tik sintaksinę vertę, lygią sau pačiai“, – apie Ozarinsko ir Čeponytės objektą-instaliaciją „Panaudota Lietuvoje“ rašė kuratorius Evaldas Stankevičius[1]. Šis iš surastų, veikiausiai gamyboje ar statybose (nebe)naudojamų metalinių modulių (stačiakampių plokštelių), pramonės atliekų sukonstruotas ant grindų rodomas objektas šiuolaikinio meno kontekste bent kiek asocijuojasi su minimalistų kurtomis geometrinių formų serijomis. Tiesa, kitaip žvelgiant, jis gali priminti superracionalų miesto planą, net patį miestą, tvarkingas automobilių eiles, prekių išdėstymą parduotuvėje ar kitą panašų darinį – labiau struktūrą, o ne konkretų vaizdinį. Žinant Ozarinsko aistrą įvairiems pramoniniu būdu pagamintiems daiktams ir aparatams, nekyla abejonių, kad kartotiniai industrinės aplinkos atributai – visi daugiau ar mažiau vienodi – yra šio kūrinio medžiaga. „Stengiuosi įsigyti kuo didesnį kiekį vienodų daiktų. Esu prisipirkęs įvairių primityvių specialios medicininės įrangos detalių, 100 porų pačiūžų, dvi dėžes kaliošų, taip pat akordeono dėklų, sagų, sulankstomų lovelių ir t. t. Aibė daiktų kelia kitokias mintis negu vienas daiktas, kiekybė kažkaip perauga į kokybę, iš kiekio, pasikartojimo atsiranda savita daiktų magija“[2], – yra sakęs menininkas. Ne (tik) konkretus ready-made ženkliškumas ar jų asociatyvumas pagrindžia konceptualią čia analizuojamo objekto perspektyvą. Potencialiai begalinė (atvira) modulių serija yra pasikartojimu grįstos „kietos“ racionalios sistemos agentas. Tai ir modernistinėje architektūroje bei ją lydinčioje industrinėje statyboje įsitvirtinusi sistema, kurią neabejotinai gerai pažįsta menininkas-architektas, ir kartu – tam tikras aukštesnis principas, kontroliuojantis visos modernybės konstravimą, jos sklaidą ir net gyvenimo joje mechaniką. Galiausiai, nieko nėra unikalaus ar individualaus – tik serijos ar sistemos elementai, dalys.

[1] Lolita Jablonskienė, Evaldas Stankevičius (sud.), Nauja Lietuva / Nowa Litwa / New Lithuania, Vilnius: Šiuolaikinio meno centras, 1996, p.16.
[2] Erika Grigoravičienė, „Plieninis pabučiavimas“, 7 meno dienos, 1995 m. balandžio 14 d.
 
– Lolita Jablonskienė, „Prieštaringumas: Valdo Ozarinsko kūryba“, Acta Academiae Artium Vilnensis, 2024 m. kovas

 

Jau mūsų artimesnės pažinties dienomis, per pirmąją įspūdingos apimties tarptautinę šiuolaikinio lietuvių meno parodą „Nowa Litwa“ 1996 metais Gdanske, kur drauge su ilgamete gyvenimo drauge ir kūrybos partnere Aida Čeponyte eksponavo metalinėse talpose užkniedytas savojo triūso ir kasdienybės atliekas („Panaudota Lietuvoje“), susidūriau su nenumaldomu dualizmu:

begaliniu troškimu išnykti, pasislėpti, išsitrinti, išsiregistruoti, „užsikniedyti“ ir sykiu programiniu užsispyrimu nesitraukti įgyvendinamuose sumanymuose nė per pėdą, kaip sako amerikiečiai – neatiduoti nė colio:

tos suguldytos it karsteliai talpos tada užėmė ganėtinai daug brangaus ekspozicijos ploto, tarkime, jas buvo galima sukrauti vieną ant kitos, vizualiai netgi išlošti, bet kur tau – Valdas net nesileido į kalbas. 

Arba taip, kaip išdėstėme, arba ačiū už dėmesį.

Dabar, iš laiko ir mirties perspektyvos, toks talpų išdėstymas
primena bevardžių antkapius.
JAV karių kapinės jam buvo žanro idealas:

balti gelžbetonio kryžiai žolėje.
Arba tik lentelė.
„Niekio sūnus Ozė.“

Tasai arba-arba tapo jo gyvenimo ir kūrybos motto.
Varikliu ir stabdžiu.
Kelio ženklu be kelio.

Todėl tiek puikiausių sumanymų taip ir liko nepanaudota Lietuvoje.

Išnykti.
Pasitraukti netgi ne į paraštę, o dar toliau – į paraštės paraštę.
Gyventi užribio valstybėje.
Be hierarchijų.
Kur analogijos neįmanomos iš principo.

Todėl tik į aklavietę veda mėginimai jį „pririšti“ prie kartos, epochos
ar kai kurių bendraamžių, kuriems jis neva buvo „budistiškas“ baltas
lapas.
Tame lape liko tik jo paties pėdos.
Įspaustos tiek, kiek įsispaudžia kosmito padai:

erdvėlaivis išskrido, o keleivis arba užsibuvo viešbučio bare,
arba liko mums nežinomo eksperimento operatoriumi.
 
– Rolandas Rastauskas, „(Ne)panaudota Lietuvoje“, Nemunas, 2020, Nr. 6, p. 44.