2012 m. ŠMC parodos „Lietuvos dailė 12: 18 parodų“ kontekste Ozarinskas įgyvendino paskutinį savo tarpdisciplininio meno kūrinį ŠMC erdvėse – akciją-instaliaciją pavadinimu „Romas Ubartas“. […] Minėtame kūrinyje, perfrazuojant Rastauską, išties „išlindo“ Ozarinsko biografija: visų pirma, autorius grįžo prie dešimtajame dešimtmetyje jo kūrybai būdingos meno akcijos formos; antra, Romo Ubarto gyvenimo istorija čia tapo paties menininko biografijos metafora. Ubartas – pirmasis aukso medaliu olimpinėse žaidynėse apdovanotas Lietuvos sportininkas. Praėjus keliems mėnesiams po 1992-ųjų vasaros olimpinių žaidynių Barselonoje, kuriose jis tapo disko metimo pasaulio čempionu, Ubartas buvo ketveriems metams diskvalifikuotas dėl dopingo testo rezultato – tą laiką negalėjo profesionaliai sportuoti, panašiai kaip Ozarinskas, manydamas, kad dėl savo reputacijos niekada negautų architekto atestato, negalėjo profesionaliai užsiimti architektūra. 2002 m. Ubartas darkart apkaltintas dopingo vartojimu, tačiau šįkart kaltinimai nežinia kodėl netrukus buvo atšaukti. 2012-aisiais Ozarinskas pakvietė jį prieš pat parodos atidarymą sviesti diską į didžiosios ŠMC parodų salės sieną; akciją dokumentuoti buvo pakviestas „Delfi“ portalo fotografas, o parodoje lankytojai galėjo pamatyti tik palubėje kuriam laikui įstrigusio disko paliktą žymę. Siena – archetipinis architektūros elementas, tad šį kūrinį galima perskaityti kaip kaltinimą visų pirma architektūros, bet kartu – ir ŠMC įkūnytam šiuolaikinio meno laukui: šios sienos taip pat tapo kliūtimi ambicijoms.

– Virginija Januškevičiūtė, „Juodasis Valdo Ozarinsko periodas“, Nemunas, 2010, Nr. 10, p. 42–43.

Romas Ubartas – tai dukart olimpinis disko metimo čempionas. Vienąkart laimėjęs medalį Sovietų sąjungai, kitąkart – jau nepriklausomai Lietuvai, 1993 m. Ubartas keletui metų buvo diskvalifikuotas už dopingo vartojimą. 2012 m. Ozarinsko kvietimu keleto fotografų, kuratorių ir autoriaus akivaizdoje Ubartas keliskart sviedžia diską į sieną, kol šis įstringa ir lieka kaboti palubėje. Vėliau šioje vietoje lieka tik disko paliktas rantas (randas).

Žodis „akcija“, kaip ir žodis „maksima“, meno kontekste nustoti vartoti labai staiga, juos uzurpavus pirmųjų prekybos tinklų viešųjų ryšių kampanijoms. Tačiau bent šiuos du paskutiniuosius Ozarinsko projektus verta vadinti būtent akcijomis. Pyktis, pradžioje nukreiptas į architektūros lauką ir radęs išraišką meno lauke, ilgainiui atsigręžia ir prieš meno lauką. Romas Ubartas – turbūt stipriausiai šį pyktį vienu mostu galintis išreikšti žmogus visoje šalyje, ir jo iš visų jėgų paleistas diskas trenkiasi ne tik į sieną – turbūt labiausiai archetipinį architektūros įvaizdį – bet į ŠMC sieną. Kur būtų nulėkęs diskas, jei ne ji?

– Virginija Januškevičiūtė, „Meno akcijos: kovos klubas“, Architektas be architektūros? Valdo Ozarinsko retrospektyva: parodos gidas, sud. Virginija Januškevičiūtė, Vilnius: Šiuolaikinio meno centras, 2018, p. 20–21.