Modernistinis, Vytauto Edmundo Čekanausko suprojektuotas ŠMC fojė interjeras buvo persmelktas oficialumo, būdingo daugeliui to laikmečio viešųjų interjerų. Fojė kaip architektūrinis žanras susijęs su perkėlimo funkcija: ŠMC atveju – perkėlimu iš gatvės kasdienybės į pakylėtą, kultūriškai įkrautą galerijos erdvę. Žaisminga Ozarinsko intervencija nekvestionuoja šios perkėlimo galios, bet pasirenka kitą strategiją: iš gatvės realizmo, perkelia ne į oficialios kultūros, o į magiškąjį – interpretacijoms ir subjektyviems pojūčiams atvirą – realizmą. Toks nuo hierarchijos ir formalumo išlaisvintas, simbolinio krūvio neatsisakantis pasisveikinimas su lankytoju kuriam laikui tapo neatskiriama ŠMC identiteto dalimi.

Rekonstrukcijos esmė atsiskleidė per detales. Autentiškos lubos ir kiti dekoratyvūs elementai, slepiantys grubius konstrukcijų paviršius, buvo išmontuoti, o jų vietą užėmė elementai, ištraukti iš buities ir industrijos kontekstų: standartinės baltos plastiko dėžės, naudojamos maisto pramonėje, transformuotos į lentynas, vitrinas, pašto dėžutes ar pufus; lėktuvo sparnai tapo bilietų kasos stalviršiu; ant virvių pakabinta baidarė – stabilumo stokojančiu interjero baldu. Tokios detalės, anot paties autoriaus, atspindėjo jo lofto viziją: „Savo namuose nieko neįsivaizduoju daugiau ar mažiau, nei turėtų būti ŠMC hole, ir atvirkščiai.“[2]

Kūrybinė rekonstrukcija pasižymėjo ir poetinėmis metaforomis. Kaip rašė Agnė Narušytė:

ŠMC vestibiulis jo dėka tapo skrydžio metafora – per Atlantą, per menų rietenas, per savo pačių ribas. Tikiuosi, taip ir liks – ir toliau parodų anotacijos supsis ant lėktuvo sparno, o katalogai stovės pieno dėžėse. Tas sparnas – dar vienas mostas, kurio formos paprastumas slepia reikšmių tirštį.[3]

Taip architektūra virto ne tik įėjimo zona, bet ir kultūriniu komentaru apie šiuolaikinio meno institucijos veikimo logiką.

Svarbus rekonstrukcijos aspektas – grindų sprendimas. Ozarinskas perdažė marmurinį grindų raštą neutralia pilka spalva, palikdamas tik fragmentiškus senųjų grindų pėdsakus:

Pilkšvas (beveik baltas) dažas nugulė ant senųjų ŠMC grindų pompastiškos grožybės mozaikiškai margo „marmurinio“ pakloto. Anų grindų nebesimato, tačiau jos ten vis dar neabejotinai yra. Ir šviesai gulant šonu netgi regėti jų faktūra. Galima sakyti, kad Ozarinsko paklotas neutralumo kilimas beveik perregimas.[4]

Šis gestas pabrėžė laikinumą, sluoksnių egzistavimą, laiko pėdsakus, kurie – tarsi Kim Ki-duko filmo „Tušti namai“ („3-Iron“, 2004) herojaus – visada šalia, nors ir lieka nematomi.

Vestibiulio rekonstrukcija glaudžiai susijusi su kitomis Ozarinsko intervencijomis ŠMC. Paskutinis su Ozarinsku siejamas projektas – 2012 m. kartu su Audriumi Buču rekonstruota kino salė. Kvestionuodami viešo ir privataus ribas, autoriai joje pastatė kelias sofas, „lengvai atpažįstamas kaip IKEA gaminys“, taip skatindami lankytoją pasijusti lyg savo svetainėje, kur galima atsipalaiduoti ir tiesiog pažiūrėti televizorių – tik ŠMC siūlomų programų turinys buvo avangardinis, provokuojantis[5]. ŠMC architektūra Ozarinsko dėka tapo ne tik institucijos rėmu, bet ir nuolatiniu kūrybiniu poligonu, kuriame architektūra, dizainas ir menas susiliejo į vieną kritinę, provokuojančią visumą.

[1] Virginija Januškevičiūtė, „Scenarijai viešosioms erdvėms“, Architektas be architektūros? Valdo Ozarinsko retrospektyva: parodos gidas, sud. Virginija Januškevičiūtė, Vilnius: Šiuolaikinio meno centras, 2018,  p. 14.
[2] Januškevičiūtė, „Fojė“, Architektas be architektūros?, p. 36.
[3] Agnė Narušytė, „Architekto mostai. In memoriam Valdui Ozarinskui (1961–2014)“, 7 meno dienos, 2014 m. gruodžio 19 d., https://www.7md.lt/tarp_disciplinu/2014-12-19/Architekto-mostai.
[4] Renata Dubinskaitė, „Šviečiantis, plaukiantis ir skrendantis fojė. Valdo Ozarinsko interjerai ŠMC“, 7 meno dienos, 2006 m. liepos 28 d., https://www.7md.lt/archyvas.php?leid_id=719&str_id=6184.
[5] Kazys Varnelis, „Stalker Architecture: Design and (Private) Ideology (Valdas Ozarinskas)“, https://varnelis.net/stalker-architecture-design-and-private-ideology-valdas-ozarinskas/.

–  Vaidas Petrulis