Projektas nėra nei haute couture, nei prêt-à-porter – tai individo (asmenybės, požiūrio) iškėlimas ant podiumo. Ant podiumo žengia tikri Vidurio Europos vyrai. Konservatyvumas, vadinamasis geras skonis, klasika ar tiesiog baimė pasikeisti, atkreipti į save dėmesį, išsiskirti iš aplinkos formuoja tam tikrų visuomenės grupių mados suvokimo stereotipus.

Siūlome išvirkščią situaciją: bandome parodyti jums, kaip atrodote patys. Jei šį sezoną nenešiojate madingo vyno spalvos džemperio – ar tai reiškia, kad esate beviltiškai žlugęs mados atžvilgiu, ar tai rodo jūsų stiliaus atsparumą mados vėjams? Pasiūla ir paklausa. Kasdienybė prieš madą. Ar įmanoma nubrėžti ribą tarp „madinga“ ir „nemadinga“?

Mados tolerancija – tai pats gyvenimas. Dabar nebėra griežto mados diktato – jis tapo demokratiškesnis ir vadinamas mados tendencijomis. Jose galima plaukti ne tik pasroviui ar prieš srovę, bet ir nardyti iš vienos į kitą, taip demonstruojant puikų mados išmanymą, visišką jos ignoravimą arba tai, kad jūsų interesai nukreipti visai kitur. Tada mados supratimas artimesnis požiūriui „rengtis kaip visi“, kur „visi“ reiškia ne bet ką, o jūsų sluoksnio žmones arba tuos, kokie norėtumėte būti.

Vyrų mada išlieka labai konservatyvi, ypač kasdienė, nesusijusi su savęs reprezentavimo šou. Todėl svarbiau ne tai, kokia yra mada, o kokiu greičiu ji veikia gyvenimą ir kiek jos iš tiesų nusėda spintose.

– Projekto pristatymas

Spaudos atstovai kankinosi nežinodami, ką reikėtų aprašyti – ar ateinančio sezono įvaizdį, ar pačius žmones, ar jų asmenines istorijas.

– Rima Povilionytė, „Mados infekcija“, 7 meno dienos, 2001 m. lapkričio 16 d.

Vietoj įprastų jaunų ir grakščių modelių podiumu žingsniavo menininkų draugai – pusamžiai vyrai, dėvintys ne kolekcijos autorių kurtus, o jiems patiems priklausančius ar iš nežinia kur prasimanytus drabužius. Projekte dalyvavęs rašytojas Rolandas Rastauskas yra minėjęs, kad kolekcijos pavadinimas buvo savotiška autofikcija, sukurta siekiant išvengti posovietinės kultūros įvaizdžio – savitas bandymas priartėti prie Vakarų, pasiskelbiant ne Rytų, o bent jau Vidurio Europa. 

– Virginija Januškevičiūtė, „Aidos Čeponytės ir Valdo Ozarinsko videofiksacijos. Restauruoti ankstyvojo lietuviško videomeno kūriniai „Meno avilio“ sinematekoje“, Nemunas, 2024, Nr. 10, p. 14–15.

„Vidurio Europos vyrų mados“ – konceptuali mados kolekcija, pristatyta 2001-ųjų festivalyje „Mados infekcija“ Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. Projektas užfiksuotas fotografijose ir ruošiantis kolekcijos pristatymui nufilmuotoje dokumentinėje juostoje.

– Virginija Januškevičiūtė